Po žaliąsias girias vaikščiojo žmogus, Ir tenai jį levas sutiko smarkus. Abudu nemažu: viens girių ponas, O antras laukų ir kaimų valdonas. Tarp tokių, kaip sako, meilės nerasti, Tą tiesą ir dabar galim suprasti. Nesang žmogus levą kaip tikt pažino, Tuojaus iš piktumo velniu vadino, O kirviu, su kuriuom medžius kapojo, Metė ing levą ir…
Šuo didei smarkus, vadinams Krizo Didgalvis, Pas liūtus bylinėdams kartą avį apskundė. Tikt baisu girdėt, koks tai neprietelius buvo. Su visais šunimis kaimynų vaidą vis kėlė:
Aužuols, ans šakots didpilvis, ore stovėdams, Su žaibais ir vėtroms daug jau buvo kariavęs, 0 besipešdams dar visados lažybą laimėjęs. Todėl vis įsirėmęs jis per mierą didžiavos.
Vilks, ansai visiems pažįstams jėgėrė girių, Kurs kytriai pagiriais medžiodams krūmuose slapos Ir tarp kaimenių daug pečenkų greitai padaro, Tas mėsininks vienąkart išalkęs bėgo iš krūmų;
Rudikis kartą slaptoms į turgų bėgo medžioti. Bet tas glūpas daikts, niekados ant turgaus nebuvęs, Mislijo, kad tada dovanai tavorą parduoda Ir taip jau šunis visus meilingai penėja.
Kirminą juodąjį, kurs linksmas šūde gyvena Ir besivoliodams tas smarves giria per mierą, Tą kirminai kiti, darže darkydami žiedus, Ypačiai grikvabalis, ansai neprietelius sodų, Šūdvabalį, sakau, kaip girdit, kvietė į svodbą.
Lapė ant laukų medžiodama gandrą sutiko. „Sveiks, – tarė, – miels brolau! Ką veikia tavo pačiutė? Kūdikiai tavo taip jau ką veikia savo lizdelyj? O ir tu ką veiki, ar sveiks, ar drūts dar medžioji?
Lapė alkana pakiemiais bėgiojo, Sau maisto ieškojo. Viduj prūdo plaukančių žąsų būrį mato,- Kaip jos klykau’, kaip nardo, kaip uodegas stato. Tyko lapė ant krašto, suskliaudusi ausis, Pabraukusi uodega, primerkusi akis. Bet kad niekaip prigauti žąsų negalėjo, Ir alkanai nuo prūdo pabėgti reikėjo: „Kam turiu, – sako, – žąsis nekaltas draskyti! Pritink lapei su paukščiais…
Tupėdams pušyj, mėsę juodvarnis turėjo, Lapė alkana ant jo iš krūmo veizdėjo Ir, norėdama mėsa pagauti, Rūpinos, kaip reik varna apgauti. Tartumei nuliūdusi pas pušį atėjo Ir beprotį juodvarnį taip girti pradėjo: „Kas tavo gražumo!. Kas plunksnų skaistumo! Žodžiu tariant, iš paukščių tu esi gražiausias. O taip tarpe jų visų gali būt pirmiausias. O idant…
Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę, Visi vienu žodžiu buvo susitarę, Idant tasai tarp jų karalium pastotų, Kurs lėkdams už visus aukščiau nuplasnotų, Paukščiams lekiant, visus pranoko erelis,- Bet karaliuks, būdams mažiausias paukštelis, Ant erelio kytriai tylojo pakalos. Netrukus atėjo paukščiams lydžių galas, Nes erelis viršų gavo, Ir visi žemyn svyravo. Tuo tarpu karaliuks erelį paliko…