Liūtas, vilkas ir lapė

Liūtas, nusilpęs nuo senatvės, atsigulė savo urve, į kurį visi žvėrys ėjo jo lankyti. Neatėjo tiktai lapė. Vilkas, manydamas, jog dabar yra gera proga atkeršyti lapei už visus jos darbelius, tuojau įskundė ją liūtui, kad neateina sergančio žvėrių karaliaus aplankyti.
– Matai, karaliau, mes visi atėjome, o lapės nėra. Matyt, ji nenori tavęs nė žinoti.
Kaip tik tuo metu prisiartino ir lapė ir išgirdo paskutiniuosius vilko žodžius. Liūtas suriko labai nepatenkintas, tačiau paklausė jos, dėl ko taip vėlai ji atėjo. Lapė atsakė:
– Karaliau, niekam taip nerūpi tavo sveikata, kaip man. Visą laiką bėginėjau, ieškodama gydytojo ir klausinėdama tau vaistų.
– Gerai, – atsakė liūtas, – o ar radai ką nors?
– O kaipgi! – atsakė lapė. – Štai geriausias tau vaistas: užmušti vilką ir apsisupti jo kailiu, tada geriau sušilsi. Sušilęs, visiškai pasveiksi!
Liūtas tuoj atsigręžė į vilką ir vienu savo letenos smūgiu nudėjo jį vietoje. Lapė tuo tarpu nusišypsojo ir tylomis pasakė:
– Nekask kitam duobės, nes pats gali į ją įpulti.