Prakalbos vietoje 0 jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės nykstat jūs, tiktai ką pasirodžiusios… Žiūriu į jus pralėkusias, kaip į sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo mano. 0 Ramūta! Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas! Tada tokios gražios, laimingos buvo dienos. Būtume, už rankų susitvėrę, Šventosios pakrančiais vaikščioję, lakštingalos…
Nors jaučiaus nekaip, bet atsikėlęs apsitaisiau ir išėjau miestan pažiūrėtų, koks oras. Buvo šaltas, apniukęs rytas, ir ant viso miesto gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo žmogaus matyti. Tik slinko pro šalį žmonių šašėliai, taukšėdami int akmenis savo batais: kažin kur toli skambėjo vežėjo varpelis; aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias….
Parvažiavęs vasarai savo tėviškėn, išėjau vieną šventadienį su broliu laukan javų aplankytų. Gražu buvo neapsakomai. Danguje nei mažiausio balto debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, jog tat yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo, tviskėjo. Romiai stovėjo apsvaigęs miškas: nei ošimo, nei paukščių giedojimo. 0 aplink jį…
Vieną vasarą gavau pas tokį dvarponį, ne per toli Šimonių miestelio, mokinti vaikus. Darbas buvo nesunkus, užlaikymas geras, užmokesnis taipgi nemažas, – nėra stebėtina, kad, ištrūkęs iš miesto ir pakliuvęs pas dvarponį, pasijutau kaip rojuje. Žinoma, ir universitetiškame mieste nebloga būtų gyventi, jei tokiems plikiams, kaip aš, neprisieitų tankiai slankioti su tuščiu pilvu ir kiaurais…
Vieną rudenio dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro langelį oran, kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandenio lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią žemę. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna. Regėjos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, – amžinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai užsimąstęs; regėjos, niekados nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų, tik…
Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, – kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko… O…
Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį ant gonkelio ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą. Malonus vakarių vėjelis, šlamėdamas medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukus ir veidą tartum senai manęs pasilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, linksmai luputis tutuoja, gėriau pavasario kvapą ir klajojau…
Šventadienio rytas. Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą, kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas, toliau tviska nuo saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie ką liūdnai užsimąstę,…
Jau artinos vakaras, kaip iš ažu kalnelio ant vieškelio pasirodė aukštas jaunas žmogus su maišeliu ant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo greitai, skubėdamas; retkarčiais apsistodamas giliai traukė savo krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; jo akys, jausmo pilnos,…
Ūžia ir staugia Švico kalnuose. Tarsi visos pragaro dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp šitų kalnų ir dabar kaukia, švilpia ir juokias. Kaip padūkusios, nardo jos po ežerą, iš pačio dugno versdamos aukštyn vandens bangas; laksto viršūnėmis ir kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas viesulas neša ir svaido aplinkui iš praplyšusių debesų sniegą… Dangus su…