Do rė mi fa sol la si, Sėdo kiaulė į taksi, Sumokėjo tris rublius, Nuvažiavo į Šiaulius. Iš Šiaulių paspaudė gazą, Nuvažiavo į Kaukazą, Iš Kaukazo į mėnulį, Pažiūrėt kaip diedas guli. Diedas guli ir sapnuoja, Kad į karą išvažiuoja. Turi bombą ir granatą, ir dešrinį automatą. [Kas pamenat geresnę pabaigą?]
Vieną šaltą žiemos dieną važiavo per mišką ūkininkas ir rogėse vežėsi pilną maišą žuvų. Važiuoja žmogus, o iš paskos išalkusi laputė bėga. Toks gardus kvapas tvokstelėjo į nosį, taip ji panoro žuvies pasmaguriauti, kad net seilė nutįso. Bėga ir galvoja, kaip tų žuvų paragauti.
Jūs, vaikučiai, paklausykit, Kas nutiko vieną sykį. Kaip iš mažo nutikimo Kilo didis sujudimas… Kaip dėl pamuštos akies Aiškinos ilgai, išties… Gal bent jums pavyks suprasti, Kur teisybę reik surasti…
Tupi žvirblis kamine, Su lapine kepure. Tu žvirbleli pulsi, Visas susikulsi.
Gyveno kartą dvi varlės. Buvo jos draugės ir gyveno viename griovyje. Tik viena iš jų buvo drąsi, stipri, linksma, o kita – nei šis, nei tas: bailė, tinginė, miegalė. Vis dėlto gyveno jos drauge.
Praėjo trisdešimt metų, kai aš bažnyčioj nebuvau. Šeimynos spiriamas, vieną šventadienį nenoromis susiruošiau nueiti. Senelis su džiaugsmu pradėjo pasakoti, kokiu keliu reikės eiti: — Laurynai, kai eisi keliu, pamatysi mūrinį namą. Ten bus bažnyčia. Kai įeisi bažnyčion, kairėj bus švenčiausios Marijos altorius, o dešinėj — Jėzaus. Per vidurį, prie didžiojo altoriaus, kunigas mišias laikys. Kai…
Vienas skerdžius mokėjo geras dūdeles sukti ir gražiai jomis groti. Sykį jam begrojant, išgirdo velniukas, ir labai jam patiko. Priėjęs prašo, kad jam duotų vieną dūdelę padūduoti. — Padaryk mane kunigu, o mūsų kleboną — skerdžium, tai duosiu. — Padarysiu.
Jūroje, toli nuo kranto, laiveliu plaukė jūrininkas ir kunigas. Kunigas klausia: — Ar tamsta kasdien kalbi poterius?
Numirė vienam čigonui pati. Nori gražiai ją palaidoti, o pinigų nėra. Kumelę pasikinkė ir nuvažiavo pas kunigą. Sako jam čigonas: — Taip ir taip, kunigėli, noriu gražiai pačią palaidoti, bet neturiu pinigų. Imk už palaidojimą kumelę.
Vienas neturtingas žmogelis turėjo šunį. Kai šuo paseno, žmogus jį nusivedė į mišką: manė ten pakarti. Tik žiūri — šuo nubėgo prie senos eglės ir kasa žemę. Žmogus priėjo — stovi žemėje katilas su pinigais. Nuėjo namo, pasikinkė arklį ir parsivežė pinigus. Nuo to laiko jis šunį labai mylėjo.