Auksinis Jurgis

Vienoje bažnyčioje buvo auksinė švento Jurgio statula, kuri viliojo ne vieną kleboną ir zakristijoną. Klebonas būtų seniai ją pardavęs, bet bijojo zakristijono: išpasakos visiems, kad klebonas pardavė šventą Jurgį, ir žmonės apšauks jį šventvagiu. O zakristijonas negalėjo statulos parduoti, nes bijojo klebono.
Kartą į tą bažnyčią atvažiavo senas dvasios tėvelis dekanas, kuris valdė dešimtį klebonų. Šis dekanas, pavarde Špokas, buvo nuolankus dievo tarnas, o pinigų turėjo bankus prisikrovęs. Jis graibydavo pinigus iš savo avelių ir skaičiuodavo juos dienomis ir naktimis. Pastebėjęs auksinę statulą.
Špokas pasišaukė zakristijoną ir sako:
— Matai šventą Jurgį?
— Matau, — atsakė zakristijonas.
— Nuimk jį gražiai nuo altoriaus ir įsodink į ratus. Reikia jį išsiųsti į dangų, nes čia jis savo tarnybą jau atliko. Aš paruošiu jam gerą vakarienę ir šią naktį su juo atsisveikinsiu, — aiškino Špokas zakristijonui.
Zakristijonas stebėjosi, išgirdęs, kad bažnyčioje esąs gyvas šventas Jurgis ir kad jis, baigęs savo tarnybą, keliauja pas dievą. Bet Špokas zakristijonui prisakė laikyti liežuvį už dantų, tai šis tylėjo.
Špokas išvežė šventą Jurgį į miestą ir pardavęs parsivežė pilną maišą pinigų. Truputį kyštelėjo ir zakristijonui.
— Kai ateis balandžio dvidešimt trečioji diena, laikysime švento Jurgio pamaldas, tai tu turėsi stovėti vietoj švento Jurgio,— kalbėjo Špokas zakristijonui.
— Tik niekam nė žodžio apie tai! Jei kam išsižiosi, dievas tave pragaran nugramzdins, joks kunigas neduos išrišimo.
Zakristijonas laikė paslaptį. Davatkėlės vis dėlto apsižiūrėjo, kad statulos nebėra bažnyčioje, tačiau nedrįso klausinėti bažnyčios tarnų.
Atėjo balandžio dvidešimt trečioji, ir zakristijonas, papuoštas švento Jurgio rūbais, apklijuotas auksiniu popierium, stovėjo ant altoriaus. Davatkos nudžiugo, kad šventas Jurgis grįžo į bažnyčią, todėl prinešė ir prikrovė ant altoriaus daug valgymų: kiaušinių, kumpių, pyragų.
Zakristijonas labai išalko, bestovėdamas nuo ankstaus ryto, ir pradėjo valgyti sudėtas ant altoriaus gėrybes. Žmonės, pastebėję šventą Jurgį valgant, pamanė, kad tai stebuklas, ir ėmė visi grūstis prie altoriaus iš arčiau pasižiūrėti. Užmiršo ir dekano įsakymą, kad tie, kurie nedavė šventam Jurgiui aukų, negali prieiti prie altoriaus. Susikimšę, susigrūdę žmonės apvertė degančias ant altoriaus žvakes, ir užsidegė švento Jurgio rūbai. Zakristijonas, nebegalėdamas iškęsti, šoko nuo altoriaus ir išbėgo iš bažnyčios.
Davatkėlės, pamačiusios dar didesnį stebuklą, išbėgo paskui Jurgį, bet šventasis staiga dingo. Mat, zakristijonas vikriai įsmuko į bažnyčios rūsį ir užsidarė.
Kitą sekmadienį Špokas, įlipęs į sakyklą, griaudėjo:
— Jūs bedieviai, velniui parsidavę! Tiek mažai teprinešėte šventam Jurgiui aukų, o paskui tas pačias norėjote atimti. Nuodėmingi ant altoriaus lipote ir uždegėte jo šventą kūną.
Pabėgo šventas Jurgis ir niekad nebegrįš, nors jį dievas buvo atsiuntęs iš dangaus jūsų išganymui. Dabar jūs prakeikti esate! Sudėkite daug pinigų ir nupirkite kitą šventą Jurgį, tai dievas jums dovanos šią nedorybę.
Dar ilgai kunigas plyšojo, bet kito auksinio Jurgio žmonės nebenupirko.