arba Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė: – Gyvenkite taikiai ir nesipykite dėl turto, kad kape turėčiau ramybę. Vyriausiajam sūnui malūnininkas paliko malūną ir lauką, viduriniajam – arklius ir kitus gyvulius, o jauniausiajam Petreliui – savo juodą katiną. Palaidojus tėvą ir pavalgius gedulingus pietus,…
Buvo toksai klebonas ir turėjo gražų kambarinį šuniuką. Klebono bernas sako: — Tą šuniuką kad atidavus į mokyklą, iš jo galėtų išeiti geras daiktas. Dar jaunas šuo, o jau toks protingas. — Bet kur tokią mokyklą rasti? — klausia klebonas. — Aš žinau tokią mokyklą, — pašoko bernas, — tik kad brangiai reikia mokėti. O…
Seniai, labai seniai gyveno žmogelis, pavarde Kirikas. Pati jo mirė, palikusi berniukėlį, dar visai nediduką. Pirkelė jo sutrešusi, visų vėjų perpučiama; karvutės vargšas neturėjo; duona — ašakinė, ir tos ne visada yra. Paliego berniukas ir mirė. Eina žmogelis pas kunigą ir su ašarom maldauja palaidoti sūnų. Kunigas sako: — Duok pinigų, jei nori kapinėse palaidoti!…
Vienas čigonas ėjo išpažinties, bet nebuvo padaręs nė vienos nuodėmės. Tada jis nuėjo klebonijon, ten išsigriebė iš puodo lašinius ir įsidėjo sau į maišelį. Paskui dar paėmė kunigo meškinius kailinius ir tada eina išpažinties. Priėjęs prie klausyklos, sako: — Išvariau kiaules iš kopūstų ir apgyniau kunigą nuo meškų. Kunigas sako: — Tai čia vis geri…
Vienas vaikinas išsivadino savo dėdę vogti. Išeidami pasisiuvo didelius maišus, susipiaustė po paltį lašinių, išmirkė tuos lašinius degtinėje, susidėjo į maišus ir nuėjo į dvarą. O tam dvare buvo dvylika porų šunų. Supenėjo jie lašinius šunims, ir tie pasigėrė. Tada dėdė su sūnėnu paėmė šunis, surišo už uodegų ir pakabino visus žarde, o patys nuėjo…
Žmogus arė su jaučiais. Vienas jautis buvo žalas, kitas margas. Na, tas Margis atsigulė ir neina. Žmogelis pliekia su botagu per šoną ir nieko negali padaryti. Važiavo čigonas. Pamatė, kad žmogus muša jautį, ir sako: — Žmogau, kam tą jautį taip muši? — Nugi kad neina, tai ką jam darysi? — sako žmogus. — Ar…
Kareivis ėjo į miestą su bizūnu rankoje ir sutiko smuklininką, išeinantį iš miesto. Klausia jį kareivis: — Ar tu turi pinigų? Tas sako: — Neturiu. — Ir aš neturiu, — sako kareivis. — Reikia prašyti dievą — ir duos. Prašyk tu dievą. O smuklininkas sako: — Iš kur dievas duos? Juk iš dangaus neišmes. Kareivis…
Gyveno neturtingas žmogus. Nuėjo į bažnyčią ir meldžiasi atsiklaupęs: — Kad dievas duotų man pinigų ir trūktų nors vieno rublio iki šimto, neimčiau. Kunigas, išgirdęs tą jo kalbą, liepė zakristijonui pamesti prie to žmogelio devyniasdešimt devynis rublius. Zakristijonas numetė. Žmogus pasiėmė tuos pinigus ir sako: — Tikiu, dieve, jeigu jau davei devyniasdešimt devynis rublius, tai…
Senų senovėje gyveno vargingas žmogelis. Iš pradžių dar šiaip taip vertėsi, bet paskui jam pradėjo nesisekti. Turėjo arklį — arklys krito, turėjo karvutę — karvutė taip pat nugaišo. Nebėra ką žagrėn kinkyti, negali žmogelis nė grūdų įsėti. Galų gale jis liko plikas kaip tilvikas. Vieną rytą jis alkanas išėjo į giraitę ir pamatė atjojant poną…
Kitąsyk tarnavo kereivis ilgus metus karaliui. O kad jau atitarnavo, paleisdams jį karalius davė jam an kelio tris skatikus. Tas kereivis aidams teip sau šneka: – Kad aš jam tiek metų tarnavau, tiek sykių karėse būdams rūpestingai kariavau, o jis man davė tik tris skatikus an kelio… Už tai mažu aš galėsu kam kaip nors…