Labai seniai, kada dar pats Viešpats Dievas vaikščiojo po žemę tarp žmonių, atsitiko Jam vieną kartą kely sutemti, o viešbutis buvo dar toli. Bet čia pat prie kelio stovėjo dveji namai, vieni dideli ir gražūs, antri — maži ir nuskurdę; dideliuose gyveno turtingas žmogus, mažuose — vargdienis. Viešpats Dievas pagalvojo: „Didžturčio neapsunkinsiu, prašysiu nakvynės pas jį.“
Išgirdęs beldžiant į duris, didžturtis atidarė langą ir paklausė pakeleivio, ko jam reikia.
Dievas atsakė:
— Ar negalėčiau gauti čia nakvynės? Didžturtis apžiūrėjo pakeleivį nuo galvos iki kojų, bet Dievas buvo prastai apsidaręs ir nepanašus į žmogų, kurio kišenėj galėtų būti daug pinigų, todėl šeimininkas papurtė galvą ir tarė:
— Nėra vietos, mano namai užversti šienu ir grūdais, ir jei aš priiminėsiu kiekvieną, kas pabarškins į duris, tai pats greit išeisiu su krepšiais. Ieškok sau nakvynės kitur.
Tai pasakęs, jis uždarė langą ir paliko Dievą bestovintį lauke. Viešpats Dievas apsisuko ir nuėjo prie mažųjų namų, kurie buvo kitapus kelio. Tiktai Jis pasibeldė, vargdienis tuojau atskleidė duris ir įkvietė pakeleivį į vidų.
— Nakvok pas mane, tarė jis, — jau tamsu, kur čia dabar toliau eisi.
Dievui patiko tokia kalba, ir Jis pasiliko. Vargdienio pati padavė ateiviui ranką ir maloniai prašnekino, liepė nusitaisyti, atsiprašė negalėsianti jo puikiai priimti, bet mielai pasidalysianti tuo, kas yra namuose. Ji užkaitė bulves, o kol jos virė, pamelžė ožką ir atnešė pieno. Padėjus ant stalo, Dievas sėdo ir ėmė vakarieniauti; prastas valgis Jam pasirodė gardus, nes prieš save matė patenkintus veidus. Kai po vakarienės atėjo laikas gulti, pati pavadino vyrą į šalį ir tarė:
— Klausyk, seniuk, gulkim šią naktį ant šiaudų ir už-leiskim lovą pakeleiviui, jis visą dieną ėjęs ir, matyti, labai pavargęs.
— Žinoma, — atsakė šis, — aš tuoj paprašysiu gult į mūsų lovą, kad geriau galėtų atsilsėti.
Dievas nenorėjo palikti senių be lovos, bet tie tol prašė, kol Jis pagaliau sutiko ir atsigulė, o patys šeimininkai pasitaisė patalą ant šiaudų. Kitą rytą jie atsikėlė prieš aušrą ir išvirė pakeleiviui pusryčius. Pašvietus saulei pro langą, pakilo ir Dievas, vėl pavalgė su vargdieniais ir susiruošė į kelionę. Jis jau buvo beeinąs pro duris, bet atsigręžęs tarė:
— Už jūsų gerą širdį sutinku išpildyti tris norus, kokius tik išreikšit. — Ko gi mes daugiau norėsim, kad ne dangaus karalystės, — atsakė vargšas, — ir kad mes, kol gyvi, būtume sveiki ir niekados nesirgtume, kokio trečio daikto prašyti, aš ir pats nebeišmanau.
— Ar nenorėtum vietoj senų namų turėti naujus? — paklausė Dievas.
— Tikrai būtų ne pro šalį gauti naują trobą,.— apsidžiaugė vargdienis.
Dievas išpildė visus jų norus, pavertė senus namus į naujus, palaimino juos ir išėjo.
Buvo jau pusdienis, kada atsikėlė didžturtis. Pažvelgė jis pro langą ir mato — toj pačioj vietoj, kur pirma buvo sena trobelė, gražus rūmas su raudonu stogu bestovįs. Jis labai nustebo, pasišaukė pačią ir tarė:
— Sakyk man, kas čia atsitiko? Dar vakar vakare tebebuvo sena, prasta trobelė, o šiandien ten stovi gražūs, nauji rūmai. Bėk ir sužinok, kaip tie namai atsirado.
Pati nulėkė ir ėmė klausinėti kaimyno, o tas jai atsakė:
— Vakar vakare atėjo pas mus pakeleivis ir paprašė nakvynės, o šį rytą atsisveikindamas išpildė tris mūsų norus: prižadėjo amžiną laimę, sveikatos ir duonos, kol būsime gyvi, ir dar vietoj palaikės trobelės davė šitą gražų rūmą.
Didžturčio pati tekina parbėgo namo ir papasakojo vyrui, kaip viskas atsitiko. Didžturtis tarė:
— O, koks aš mulkis! Kad aš būčiau anksčiau žinojęs! Tas pakeleivis juk pirma čia buvo užėjęs ir prašėsi nakvynės, bet aš jo nepriėmiau.
— Sėsk greičiau ant arklio, — tarė pati, — ir lėk, kaip tik arklys išneša, dar gali jį pavyti, tada prašyk ir tu išpildyti tris norus.
Didžturtis paklausė gero patarimo, šoko ant savo arklio ir pasivijo Dievą. Prakalbino senelį maloniai ir prašė dovanoti jam, kad jis ne tuojau įleidęs jį į butą —jis pradėjęs ieškoti rakto nuo durų, o pakeleivis tuo tarpu nuėjęs; jeigu tuo pačiu keliu grįžtų, tegu pas jį užeitų.
— Gerai, — atsakė Dievas, — jei teks pro Čia grįžti, užeisiu pas tave.
Tada didžturtis paklausė, ar jis taip pat negalėtų, paprašyti trijų dalykų kaip jo kaimynas. Dievas atsakė, kad dėl galėjimo jis galėtų prašyti, bet naudos jam iš to jokios nebūtų, ir geriausiai padarytų nieko neprašęs. Didžturtis galvojo, kad jis mokėtų išsirinkti gerą daiktą, jei tik žinotų, — Keliauk namo, ir trys pirmieji tavo norai bus išpildyti.
Gavęs tą prižadėjimą, didžturtis jojo namo ir galvojo, ko čia sau palinkėti. Taip galvodamas jis išleido pavadį iš rankų, arklys ėmė smarkiai lėkti, raiteliui nuolat triko mintys, ir jis nieko negalėjo išgalvoti. Paėmęs už kaklo, glostė arklį su ranka sakydamas:
— Nusiramink, Rauduk, — bet arklys lėkė vis smarkiau.
Galop papykęs jis sukeikė:
— Kad tu sprandą nusisuktum!
Sulig tais žodžiais brinkt krito jis su arkliu žemėn; arklys gulėjo ir nejudėjo, nes buvo nebegyvas; vadinas, pirmas jo noras buvo išpildytas. Būdamas godus, nenorėjo balno palikti ant kelio, nuėmė nuo arklio, užsidėjo ant pečių ir nuėjo pėsčias.
„Dar du norai liko neišpildyti“, — galvojo jis, save ramindamas. Iš lengvo ėjo dulkėtu keliu, o vidudienio saulė jį baisiai degino; didžturčiui pasidarė labai karšta ir pikta, balnas spaudė pečius, o jis vis nežinojo, ko sau palinkėti.
„Jeigu gaučiau viso pasaulio turtus, — sakė jis pats sau, — aš žinau, kad man vis dar ko trūktų, bet aš pamėginsiu taip sugalvoti, kad nebeliktų jokio daikto daugiau.
Jis sunkiai atsiduso ir tarė:
— Kad aš būčiau tas bavaras, kuris galėjo prašyti trijų dalykų ir žinojo, ko prašyti: pirmiausia jis paprašė daug alaus, paskui vėl tiek alaus, kiek pats gali išgerti, pagaliau dar priedo statinę alaus.
Kartais jis manėsi jau sugalvojęs gerą dalyką, bet tuoj vėl jam rodėsi, kad to per maža. Staiga jam atėjo į galvą, kaip dabar gerai namie jo pačiai, kad ji sau sėdinti kaip ponia vėsiame kambary ir gardžiai valganti. Nuo to pašoko jam apmaudas, ir jis nieko negalvojęs pasakė:
— Geriau norėčiau, kad ji sėdėtų namie ant to balno ir negalėtų nuo jo nulipti, nekaip aš dabar taip sunkiai turiu jį vilkti. Vos tik paskutinį žodį ištarė, balnas dingo nuo nugaros, ir jis suprato, kad čia dabar išsipildė antras jo noras.
Išmušė didžturtį šaltas prakaitas, ėmė jis bėgti namo tekinas ir manė, užsidaręs vienas kambary, sugalvoti tikrai svarbų paskutinį prašymą.
Pribėgęs prie namų ir pravėręs duris, pamatė vidury aslos sėdinčią ant balno pačią ir didžiu balsu verkiančią, nes negalėjo nuo jo nulipti. Jis tarė:
— Sutik palikti ant balno, gausi viso pasaulio turtus.
— Avine, tu avine, — ėmė plūsti jį pati, — ką aš veiksiu su tais tavo turtais, sėdėdama ant balno? Tu mane ant jo užsodinai, tu turi ir nukelti.
Malonu buvo ar nemalonu, didžturtis gavo išreikšti trečią norą — paprašyti, kad pati būtų paleista nuo balno; ir tas noras tuojau įvyko. Vadinas, didžturtis dėl savo norų tik privargo, prisipyko, prisibarė ir dar neteko arklio, o vargdienis džiaugėsi ir gyveno gražiai iki savo amžiaus galo.
