Praėjo trisdešimt metų, kai aš bažnyčioj nebuvau. Šeimynos spiriamas, vieną šventadienį nenoromis susiruošiau nueiti. Senelis su džiaugsmu pradėjo pasakoti, kokiu keliu reikės eiti: — Laurynai, kai eisi keliu, pamatysi mūrinį namą. Ten bus bažnyčia. Kai įeisi bažnyčion, kairėj bus švenčiausios Marijos altorius, o dešinėj — Jėzaus. Per vidurį, prie didžiojo altoriaus, kunigas mišias laikys. Kai…
Vienas neturtingas žmogelis turėjo šunį. Kai šuo paseno, žmogus jį nusivedė į mišką: manė ten pakarti. Tik žiūri — šuo nubėgo prie senos eglės ir kasa žemę. Žmogus priėjo — stovi žemėje katilas su pinigais. Nuėjo namo, pasikinkė arklį ir parsivežė pinigus. Nuo to laiko jis šunį labai mylėjo.
Vienoje bažnyčioje buvo auksinė švento Jurgio statula, kuri viliojo ne vieną kleboną ir zakristijoną. Klebonas būtų seniai ją pardavęs, bet bijojo zakristijono: išpasakos visiems, kad klebonas pardavė šventą Jurgį, ir žmonės apšauks jį šventvagiu. O zakristijonas negalėjo statulos parduoti, nes bijojo klebono.
Pusdešrių miestelyje sočiai sau gyveno ketvertas kunigų: senas klebonas ir trys jaunukai. Kartą susirinko visi pas senąjį kleboną ir ilgai tarėsi, kaip čia geriau apgaudinėti žmones, kaip įtikinti, kad yra dievas ir šventa dvasia. Vieni vienaip, kiti kitaip siūlo daryti, o senasis klebonas tuojau sako:
Labai seniai gyveno toks žmogelis su pačia. Jie turėjo tik vieną karvutę. Kartą žmogelis išgirdo, kaip kunigas sakė: kas paaukos bažnyčiai kokį gyvulį, tam dievas dešimteriopai atiduos. Visi žmonės, tai išgirdę, nešė, kas tik ką turėjo: vienas vištą, kitas žąsį, trečias visą veršį vežė. Senukas sako pačiai:
Vienas vaikinas išsivadino savo dėdę vogti. Išeidami pasisiuvo didelius maišus, susipiaustė po paltį lašinių, išmirkė tuos lašinius degtinėje, susidėjo į maišus ir nuėjo į dvarą. O tam dvare buvo dvylika porų šunų. Supenėjo jie lašinius šunims, ir tie pasigėrė. Tada dėdė su sūnėnu paėmė šunis, surišo už uodegų ir pakabino visus žarde, o patys nuėjo…
Žmogus arė su jaučiais. Vienas jautis buvo žalas, kitas margas. Na, tas Margis atsigulė ir neina. Žmogelis pliekia su botagu per šoną ir nieko negali padaryti. Važiavo čigonas. Pamatė, kad žmogus muša jautį, ir sako:
Gyveno neturtingas žmogus. Nuėjo į bažnyčią ir meldžiasi atsiklaupęs: — Kad dievas duotų man pinigų ir trūktų nors vieno rublio iki šimto, neimčiau.
Senų senovėje gyveno vargingas žmogelis. Iš pradžių dar šiaip taip vertėsi, bet paskui jam pradėjo nesisekti. Turėjo arklį — arklys krito, turėjo karvutę — karvutė taip pat nugaišo. Nebėra ką žagrėn kinkyti, negali žmogelis nė grūdų įsėti. Galų gale jis liko plikas kaip tilvikas.
Klebonui reikėjo keturių pjovėjų, kad per dvi dienas nušienautų pievą. Tris darbininkus jis turėjo savo, ketvirtą pasisamdė čigoną. Nuvažiavo visi, ir taisosi ūkvedys pradėti pjauti. Čigonas sako: