Seniai jau, seniai, kitą kartą, kol dar nieko nebuvo, tiktai viens Ponas Dievas, tai tada kur ten Dievas eidamas nusispjo vęs ir nuėjęs sav. Po kokio laiko vėl einąs Ponas Dievas tuom
pačiu šmotu ir randąs žmogystą. Ponas Dievs tą pamatęs ir mislijąs: kas čion ir iš kur tas galėjęs atsirasti? Ir niekaip nedasiprotėjęs. Tada klausęs:
– Kas tu toks esi? Tas atsakęs:
– Aš nežinau. Pons Dievas:
– Iš kur tu atsiradai? Tas:
– Ir aš nežinau, iš kur aš atsiradęs.
Dabar Ponas Dievas apsistojęs mąstęs mąstęs ir pagalios atsiminęs, kad jis, tuo šmotu eidamas, kasžin kada nusispjovęs, tai bus iš to spjaudulio ir atsiradęs. Tada Ponas Dievas pasiėmęs du akmenėliu ir tuos ėmęs į kits kitą trinti. Tuos akmenėlius trinant, iš tų dulkelių pribyrėję daugybė aniuolų. Ponas Dievs tuos akmenėlius numetęs, o tuos visus aniuolus nusivedęs į dangų. Kaip ką tas Ponas Dievas dirbo, tai viską matė ir ta žmogysta. Kaip tiktai Ponas Dievas nuėjo į dangų su savo aniuolais, tas, pasigriebęs tuodu akmenėliu, kaip pradės vėl trint viens į kitą, kaip pradės trint – ir jis prisitrynęs teip pat daugybę tokių jau aniuolų, kad nė pats nebežinąsis kur dėtis. Ir vėl Ponas Dievas eidams atranda šį nebe vieną, bet su daugybe tokių kaip ir jo aniuolų. Ponas Dievas jo klausęs:
– Iš kur tu gavai tų aniuolų tokią daugybę? Tas atsakęs:
– Ogi kur tu prisitrynei su tais akmenėliais, ir aš. Kad teip, tai Ponas Dievas ant jo supykęs ir pasakęs:
– Tai tu esi Liucius, o tie visi tavo aniuolai yra velniai. Ir nuvaręs į peklą.
