Pusdešrių miestelyje sočiai sau gyveno ketvertas kunigų: senas klebonas ir trys jaunukai. Kartą susirinko visi pas senąjį kleboną ir ilgai tarėsi, kaip čia geriau apgaudinėti žmones, kaip įtikinti, kad yra dievas ir šventa dvasia. Vieni vienaip, kiti kitaip siūlo daryti, o senasis klebonas tuojau sako:
— Reikia dievo galybę parodyti!
Tokia mintis visiems kunigams patiko. Jau artimiausią sekmadienį klebonas prižadėjo parodyti stebuklus.
Likęs vienas, klebonas pasišaukė zakristijoną ir su juo susitarė. Kai tik klebonas per pamokslą sušuks: „Dieve, nubausk tuos nusidėjėlius!“ — zakristijonas pro lubų skylę ims mėtyti degančių pakulų gniūžtes, o kai sušuks: „Dieve, atsiųsk šventą dvasią!’ — zakristijonas paleis baltą balandį.
Penktadienį zakristijonas ieškojo suprakaitavęs po rinką balto balandžio. Nupirkęs atnešė ir parodė kunigui. Šis liepė balandį gerai penėti ir šukuoti, kad nebūtų pasišiaušęs. Sekmadienio rytą klebonas dar kartą pasišaukė zakristijoną ir viską iš naujo paaiškino, ką jis turės daryti. Davė pinigų ir prigrasė šiukštu niekam apie tai neprasitarti.
Klebonas, nuėjęs bažnyčion, pradėjo šaukti, grūmoti ir visaip keikti savo parapijoms. Žmonės stovi lyg niekur nieko, kiti dar nusišaipo. Klebonas užpykęs kadgi suriks:
— Dieve, nubausk tuos nusidėjėlius!
Tuojau zakristijonas pradėjo mėtyti pro lubų skylę gniūžtes degančių pakulų. Žmonės tikrai išsigando, kad nekiltų gaisras: vieni puolė prie durų, kiti grūdosi į pasienius. Durys buvo užrakintos, tad kilo baisus triukšmas. Tada kunigas atsiklaupė, ėmė melstis ir šaukti:
— Dieve, atsiųsk šventą dvasią!
Šaukė vieną kartą, šaukė kitą — balandžio vis nėra. Dar keletą kartų pašaukė, zakristijonas kaip neleidžia, taip neleidžia balandžio. Tada kunigas baisiai perpyko ant zakristijono ir suriko visa gerkle:
— Dieve, ar girdi, dieve, aš sakau — siųsk šventą dvasią!
Kokią turi, tokią siųsk!
Tada zakristijonas iškišo galvą pro lubų skylę ir sušuko:
— Klebone, balandį katinas suėdė! Jei nori, aš numesiu vištą.
Žmonės, viską supratę, pratrūko kvatoti.
