Senų senovėje gyveno vargingas žmogelis. Iš pradžių dar šiaip taip vertėsi, bet paskui jam pradėjo nesisekti. Turėjo arklį — arklys krito, turėjo karvutę — karvutė taip pat nugaišo.
Nebėra ką žagrėn kinkyti, negali žmogelis nė grūdų įsėti. Galų gale jis liko plikas kaip tilvikas.
Vieną rytą jis alkanas išėjo į giraitę ir pamatė atjojant poną širmu žirgu, su šešiais kurtais. Tai buvo šventas Jurgis. Jo arklys buvo labai gražus, kamanos auksinės, balno kilpos taip pat auksinės. Žmogelis klausia:
— Kur joji, šventas Jurgi?
— Joju pas dievą su visokiais prašymais.
— Paklausk dievą, kodėl man taip reikia vargti. Ar aš kada prasigyvensiu, ar ne?
— Gerai, paklausiu! Ateik rytoj tuo pačiu laiku.
Nujojęs pas dievą, Jurgis apie viską išsišnekėjo, o apie žmogelį ir užmiršo. Kitą dieną žmogelis, pamatęs jojant Jurgį, klausia, ką apie jį dievas sakė, bet šventasis atšovė, jog užmiršęs pasiteirauti.
Ir taip jis kaskart vis užmiršdavo ir užmiršdavo. Vieną dieną žmogelis sugalvojo, kad Jurgis jam paliktų auksinę balno kilpą. Sako, kai ant balno sėsi, kilpos nerasi, tai ir mane prisiminsi. Šventas Jurgis sutiko, nukabino nuo balno vieną auksinę kilpą ir padavė.
Pasišnekėjęs su dievu, Jurgis rengėsi joti namo. Priėjęs prie širmo žirgo, mato — kilpos nebėra. Prisiminė tada vargšą žmogelį ir paklausė dievą, kada jis prasigyvensiąs.
— Bus turtingas tik tada, kai ims sukčiauti, — pasakė dievas.
Rytojaus dieną žmogelis nuėjęs laukia Jurgio. Po valandžiukės žiūri — ogi atjoja. Dar per trečią lauką žmogelis jau
klausia:
— Šventas Jurgi, ką man sakė dievas?
— Būk sukčius, tai prasigyvensi. Dirbdamas neprasigyvensi, čia nėra tavo dalios. Na, dabar atiduok man kilpą, joju
namo.
— Kokią kilpą? Jokios kilpos aš nežinau. Gal kur jodamas pametei, o dabar prie manęs kabiniesi!
Štai kas žmogelį išmokė suktybių.
