Vienas neturtingas žmogelis turėjo šunį. Kai šuo paseno, žmogus jį nusivedė į mišką: manė ten pakarti. Tik žiūri — šuo nubėgo prie senos eglės ir kasa žemę. Žmogus priėjo — stovi žemėje katilas su pinigais. Nuėjo namo, pasikinkė arklį ir parsivežė pinigus. Nuo to laiko jis šunį labai mylėjo.
Netrukus šuo padvėsė. Žmogus sumanė gražiai jį palaidoti. Nuėjo pas kleboną ir sako:
— Aš turėjau gerą šunį, jis mirė, norėčiau jį palaidoti su kunigu, kapinėse.
Kunigas pradėjo bartis, rėkti ant žmogaus, kaip jis drįsta šitaip bažnyčią niekinti.
Žmogus ramiai klausėsi klausėsi ir sako:
— Matai, čia buvo labai geras šuo, daug pinigų turėjo. Jis klebonui paliko tris šimtus rublių laidotuvėms.
— Ko gi iš karto nesakei? Tai tikrai geras šuo buvo. Padaryk karstą, įdėk, aš pats palaidosiu.
Atlaikė klebonas mišias už šunį, palaidojo, kryžių pastatė. Tik žmogus neiškentė nepasigyręs, kad šunį gražiai palaidojo.
Sužinojo apie tai vyskupas. Už bažnyčios išniekinimą jis paskyrė teismą — žadėjo kleboną iš kunigystės atleisti, o šunį iš kapinių išmesti. Klebonas ateina pas žmogų ir sako:
— Aš tavo šunį palaidojau, už tai mane į teismą šaukia, iš kunigystės išmes.
— Nebijok, — sako valstietis, — paliksi klebonu.
Įsideda jis į vežimą seną ožį ir važiuoja pas vyskupą.
— Aš atvažiavau, gal man šitą ožį pakrikštytum, jau labai senas, gali nusibaigti, o dar nekrikštytas.
Vyskupas kad pradės žmogų plūsti:
— Ar tu iš proto išėjai, kas tau darosi?
Valstietis sako:
— Aš veltui nenoriu, duosiu tūkstantį rublių.
— O kur nori, kad pakrikštyčiau, ar bažnyčioje?
— Ne, kaip ožiui, bus gerai ir kokioje pašiūrėje. Tik metriką išrašykite.
Nusivedė jie ožį į pašiūrę ir pakrikštijo Petru. Pakrikštiję nuėjo į vyskupo raštinę, metriką išrašė. Užmokėjo valstietis, atsisveikino ir išvažiavo.
Vyskupas pasilikęs pagalvojo, kad gali negerai išeiti su ta metrika. Siunčia tarnus raitus, kad pavytų tą žmogų ir žūt būt atimtų metriką. Žmogus pamatė atjojančius ir kad ims mušti ožį, net gaila žiūrėti. Pasivijo jį tarnai, klausia:
— Ei žmogeli, kam tu tą ožį muši? Kuo jis nusikalto?
— Ogi žinot, ponai, jį pakrikštijo, gavau metriką, o tas gyvulys ėmė ir suėdė ją. Dabar ką gi jam daryti — duodu į kuprą.
Tarnai, išgirdę tokią žinią, sugrįžo pas vyskupą, papasakojo. Vyskupas nusiramino, kad metrikos nebėra.
Atėjo teismo diena. Vyskupas ėmė smarkiausiai kaltinti kleboną, kad jis šunį palaidojo. O tas ima raustis po kišenes ir sako:
— Gerai, vyskupe. Tu sakai, kad aš šunį palaidojau, o pats — ožį pakrikštijai. Turiu čia ir jo metriką.
Vyskupas tik rankas nuleido, išsigando. Bet, greitai susigriebęs, garsiai tarė:
— Nei tu šunį laidojai, nei aš ožį krikštijau. Tai vis bedievių prasimanymai.
Ir liko viskas po senovei — klebonas klebonauti, šunelis kapuose, o ožys su vyskupo metrika.
