Tinginys bernas ir darbšti merga

Kur tai ėjo Dievas su vienu savo šventuoju. Eina anys, eina, rado – prie tokiai pirkiai guli bernas. Anys tą berną paklausė kelio. Tas bernas buvo baisus tinginys ir tingėjo net pasikelt, tai koja kelią parodė.Eina anys toliau ir rado – prie keliui merga grėbia šieną. Tik grėbia, tik skubina, kad jau net neprimato, kaip padirbt greičiau. Anys šitą mergą paklausė kelio. Ana grėblį numetė ir juos pavedėjo, kelią parodė kaip reikiant. Jiem kelią parodė ir pati net bėgtina grįžo vėl prie savo darbo.
– Tai darbšti merga, – sako šventasai.
– Šita merga ištekės už ano tinginio berno, – sako Dievas.
– Tai kaipgi šitaip: anas toks tinginys, o merga darbšti ir apsives! – šventasai labai stebėjosi.
– A, taip reikia, – sako Dievas. – Anas apsigimęs tinginys, tai badu numirs, o kai bus žmona darbšti, tai ir save, ir jį išpenės.