Du keleiviai

Kalnas su kalnu nesueina, o žmogus su žmogumi, geri jie ar pikti, gali sueiti. Kartą susitiko bekeliaudami vienas kurpius ir siuvėjas. Siuvėjas buvo puikus berniokas, visados smagus ir visados linksmas. Pamatęs iš kitos pusės ateinantį kurpių ir supratęs iš jo šikšninio krepšio, kokį amatą varo, sudainavo juokingą dainelę:
Odą siūk tu man tvirtai,
Siūlą suktą pasakuok,
Dar sukalk vinis kietai
Ir nušveitęs man paduok!
O kurpius juokų nemėgo, susiraukė kaip naginė ir jau norėjo griebti siuvėjui už sprando. Bet tas ėmė juoktis, padavė jam buteliuką ir sako:
— Juk aš ne piktuoju, štai nuryk gurkšnelį ir savo tulžį nuramink.
Kurpius gerai patraukė ir tuojau veidas ėmė jam blaivytis. Jis atidavė siuvėjui butelį ir pasakė:
— Per daug nugėriau, ir ne dėl to, kad būčiau ištroškęs, bet kad mėgstu. Ar nenorėtum kartu keliauti su manim?
— Su didžiausiu noru, — atsakė siuvėjas, — jei tik tinki eit į miestą, kur darbo niekados netrūksta.
— Kaip tik į miestą aš einu, — apsidžiaugė kurpius: — ką gi gali uždirbti mažam miestely? O sodžiuj žmonės daugiau vaikščioja basi.
Ir nukeliavo jie toliau kartu. Laiko jie turėjo užtektinai, bet pavalgyt ir išgerti nedaug. Atėję į kokį miestą, jie ieškojo darbo, bet ne taip pigu buvo rasti. Smagus raudonveidis siuvėjas labai tiko žmonėms, ir jis greičiau ką
nutverdavo. Kai vėl sueidavo su kurpium, visados daugiau turėdavo pinigų. Kurpių imdavo dėl to pyktis, ir vienas sau galvodavo: „Kas didesnis sukčius, tam geriau sekasi”. O siuvėjas juokaudavo, dainuodavo ir savo uždarbį dalydavosi su draugu. Subarškės jam keli skatikai kišenėj, tuoj vedasi bičiulį, vaišina, stalus daužo, net stiklai barška, ir sako: „Lengvai uždirbu — lengvai leidžiu”.
Paklaidžioję kiek laiko, jie priėjo didelę girią, už kurios buvo karaliaus miestas. Per girią ėjo du keliai, vienu galima buvo nueiti per septynias dienas, kitu tik per dvi, bet jie nežinojo, katras kelias trumpesnis. Susėdo abu keleiviai po ąžuolu ir ėmė tartis, kelioms dienoms reiktų pasiimti duonos. Kurpius tarė: — Dėl viso reikia pasiimti daugiau — aš imuos tiek, kad užtekčiau septynias dienas.
– Kaip Dievas duos, taip ir bus, bet tiek daug neimsiu. Pinigai kišenėj vasarą ir žiemą turi tą pačią vertę, o duona šiltu metu sudžiūva ir pažaliuoja. Juk mes nesisiuvam drabužių lig kulnų!
Kodėl mes negalim pataikyti trumpiausio kelio? Paimsiu duonos dviem dienom ir bus gana – atsakė siuvėjas.
Kiekvienas nusipirko sau duonos, ir abu pradėjo kelionę per girią. Girioj buvo tylu kaip bažnyčioj. Nei vėjas pūtė, nei upelis ūžė, nei paukščiai giedojo, net saulės spindulys negalėjo prasimušti pro medžių tankius lapus. Kurpius žengė nesakydamas nė žodžio. Sunki duonos našta jį baisiai slėgė, prakaitas bėgte bėgo per jo paniurusį veidą. O
siuvėjas buvo smagus, šokinėjo, švilpavo, dainavo, pats sau galvodamas: „Ir Dievui danguj gražu, kad aš toks linksmas”.
Taip tęsėsi dvi dienas; bet kai trečią dieną dar nebuvo matyti girios krašto ir siuvėjas suvalgė visą savo duoną, jo smagumas kiek pamažėjo, bet visai nenusiminė, pasitikėdamas Dievu ir savo laime. Trečios dienos vakare atsigulė po medžiu alkanas, kitą rytą vėl atsikėlė alkanas.
Tas pat buvo ir ketvirtą dieną, ir kai kurpius, atsisėdęs ant pavirtusio medžio, gardžiai valgė savo duoną, vargšas siuvėjas, rydamas seilę, tegalėjo tik žiūrėti. Jei jis prašė kąsnelio duonos, kurpius piktai juokėsi iš jo:
— Ta visados buvai linksmas, dabar pamėgink kaip reikia būti nelinksmam. Kas pirma juokiasi, tas paskui verkia.
Žodžiu, alkano draugo jis visai nesigailėjo. Penktą rytą vargšas siuvėjas nebegalėjo pasikelti ir iš nuovargio žodžio tarti; jo veidai išbalo, akys paraudo. Tada tarė jam kurpius:
— Duosiu tau duonos kąsnelį, bet už tai išdursiu tavo dešinę akį.
Nenorėdamas mirti badu ir nematydamas kito išėjimo, nelaimingas siuvėjas dar kartą paverkė abiem akim ir sutiko vieną atiduoti. Beširdis kurpius paėmė aštrų peilį ir išdūrė jam dešinę akį. Siuvėjas atsiminė motinos žodžius, jam sakytus, kai jis lįsdavo į viralinę pasmaližiauti: „Valgyk kiek gali, kęsk kiek reikia”. Suvalgęs taip brangiai užmokėtą duoną, jis vėl atsistojo, pamiršo savo nelaimę ir guodėsi tuo, kad su viena akimi dar gerai galės matyti. Šeštą dieną badas vėl ėmė pjauti, vakare visai nusilpo ir išvirto po medžiu; septintą dieną vėl nebegalėjo atsikelti, ir giltinė čia pat už pečių stovėjo. Kurpius tarė:
— Pasigailėsiu tavęs ir dar kartą “duosiu duonos, bet ne dykai — už tai tau išdursiu antrą akį.
Pažino siuvėjas savo klaidą ir prašė Dievo dovanoti, sakydamas:
— Daryk, ką nori, aš viską iškęsiu; bet atsimink, kad Viešpats Dievas ne visados tuojau teisia, ir ateis valanda, kai būsi nubaustas už tą piktą darbą, kurį man darai ir kurio aš neužsitarnavau. Geromis dienomis dalijausi su tavim viską, ką pats turėjau. Mano amatas toks, jog turiu matyti, kaip adinys eina paskui adinį. Kai nebebus akių ir nebegalėsiu siūti, gausiu eiti elgetauti. Nepalik čia manęs vieno apakusio, kitaip mirsiu badu.
Bet kurpius, visai pamiršęs Dievą, paėmė peilį ir išdūrė kairę akį. Tada kyštelėjo jam duonos kąsnelį, padavė į rankas lazdą ir nusivedė paskui save.
Kai nusileido saulė, jie išėjo iš miško. Pamiškėje stovėjo kartuvės. Kurpius privedė prie kartuvių aklą siuvėją, liepė čia atsigulti, o pats nuėjo. Iš nuovargio, sopulio ir bado siuvėjas užmigo ir išmiegojo visą naktį. Auštant atbudo, bet nežinojo, kur jis guli. Kartuvėse kabėjo du nusikaltėliai, ir ant kiekvieno galvos tupėjo po varną. Vienas iš jų prabilo:
— Broli, tu miegi?
— Ne, nemiegu, — atsakė kitas.
— Pasakysiu tau vieną daiktą, — tarė pirmasis: — rasa, kuri krito šią naktį ties mumis nuo kartuvių, gali sugrąžinti regėjimą tam, kas ja nusimazgos akis. Kad aklieji žinotų, daugelis vėl
praregėtų, o jie visai nežino, kad čia dabar galima išsigydyti.
Išgirdęs tuos žodžius, siuvėjas išsiėmė nosinę, pavilgė į rasą ir pasitrynė išdurtas akis. Varno žodžiai gražiausiai išsipildė: tik patrynė, akys vėl sugijo, ir jis matė taip gerai, kaip pirma. Netrukus jis išvydo tekant saulę už kalno; priešais lygumoj margavo didelis karaliaus miestas su puikiais vartais ir šimtais bokštų, gražiai spindėjo bažnyčių bokštai ir jų auksiniai kryžiai. Jis galėjo atskirti kiekvieną medžio lapelį.
O kai išsiėmęs iš kišenės adatą, lengvai įvėrė į ją siūlą, jo džiaugsmui nebuvo galo. Jis puolė ant kelių, padėkojo Dievui už suteiktą malonę ir sukalbėjo rytmetines maldas; nepamiršo ir nelaimingų nusikaltėlių, kurie ten maskatavo kaip varpų šerdys ir daužėsi į vienas kitą; jis pasimeldė ir už jų vėles. Paskui užsimetė savo maišelį ant pečių, greit pamiršo patirtą nelaimę ir vėl keliavo švilpaudamas ir dainuodamas.
Pirmutinis jo patiktas daiktas kely buvo bėras kumeliukas, lakstęs palaidas po lauką. Jis pagavo jį už karčių ir norėjo užsisėdęs joti į miestą. Bet kumeliukas ėmė prašyti paleisti:
— Aš per jaunas jodinėti, ir net toks lengvas siuvėjas, kaip tų, gali sulaužyti man nugarą, geriau
duok lakstyti, kol užaugsiu. Ateis laikas, kai galėsiu tau atsilyginti.
— Lakstyk sau, — tarė siuvėjas, — matau, tu toks pat nutrūktgalvis, kaip ir aš.
Dar sušėrė su žabeliu per nugarą, ir kumeliukas pasispardydamas nurūko per krūmus ir griovius tolyn į lauką. Bet siuvėjas nuo vakar dienos nieko nebuvo valgęs.
— Saulę dabar vėl matau, — tarė jis, — bet be duonos apsieiti negaliu. Ką tik kely toliau patiksiu, vis tiek suvalgysiu, kad ir nelabai valgomą daiktą.
Kaip tik tuo metu pamatė vaikštinėjant netoli po pievą gužą.
— Palauk, palauk, — tarė siuvėjas ir pagavo jį už kojos, — nežinau, ar tu labai valgomas paukštis, bet badas neduoda man kada rinktis, tuojau suku galvą ir kepu.
— Paleisk, — atsakė gužas, — aš esu šventas paukštis, kurio niekas neliečia ir kuris daro žmonėms daug naudos. Paleistas kada nors tau atsidėkosiu.
— Keliauk sveikas, ilgakojį, — tarė siuvėjas. Gužas pakilo, ištiesė kojas ir laimingai nuskrido.
„Kas gi čia bus? — galvojo sau siuvėjas. — Alkis vis didėja, o pilvas tuštėja. Kas dabar paklius, tai nebeišsisuks iš mano nagų.” Ir jis pamatė plaukant po kūdrą porą jaunų antelių.
— Jus čia kaip pašauktos man ateinat, — tarė jis, pagavo vieną už kojos ir norėjo sukti galvą.
Tuo tarpu senė antis išlindusi ėmė krykšti, priplaukė prie kranto ir ėmė labai prašyti siuvėjo pasigailėti jos brangių vaikų.
— Pagalvok tik, — sakė ji, — kaip verktų tavo motina, jei kas tave pagautų ir norėtų nužudyti.
— Nusiramink, — tarė geraširdis siuvėjas, — atsiimk savo vaiką, — ir įmetė ančiuką į vandenį.
Kiek paėjo siuvėjas toliau, žiūri — stovi išpuvęs medis, o pro plyšį smagiai skraido bitės. „Už savo gerą darbą štai randu atpildą, — pamanė jis sau: — dabar iki soties prisivalgysiu medaus.”
Bet čia išlindo bitinėlis ir grasydamas tarė:
— Pamėgink tik paliesti mano spiečių ir išdraskyti lizdą, tuoj dešimtį tūkstančių geluonių kaip adatų suvarysim tau į kūną. Geriau eik sau tolyn nieko nedaręs, tada mes tau kada nors gal atsiteisim.
Berniokas matė, kad ir čia nieko nepeš.
— Trys lėkštės tuščios, — tarė jis, — o ketvirtojoj nieko nėra — štai tavo visas valgis.
Taip išalkęs pagaliau jis nusivarė į miestą, tuo tarpu paskambino pietų, ir jis, užėjęs į viešbutį, tuojau galėjo sėstis prie stalo. Sočiai pavalgęs, jis pasakė:
— Dabar reikia pasieškoti darbo.
Pavaikščiojo kiek po miestą, rado vieną meistrą ir apsiėmė pas jį dirbti. Jis puikiai mokėjo savo amatą ir netrukus taip išgarsėjo, jog kiekvienas naujus drabužius jam tenorėjo duoti siūti. Kiekvieną dieną augo jo garsas.
— Mano mokėjimas siūti neina didyn, — sakė jis sau, — bet reikalai eina kasdien geryn.
Pagaliau karalius padarė jį savo rūmų siuvėju.
Bet visaip šiam pasauly esti. Tą pačią dieną jo buvęs beširdis draugas tapo rūmų kurpium. Pamatęs tą siuvėją ir jo sveikas akis, jis pajuto sąžinės neramumą. „Kol jis man atkeršys, — galvojo jis sau vienas, — turiu pirma duobę jam iškasti.” Bet kas kitam duobę kasa, pats į ją įkrinta. Pabaigęs darbą, vakare, kai visai sutemo, nuslinko jis pas karalių ir sako:
— Viešpatie, tas naujas siuvėjas pilnas puikybės, jis ketina rasti karuną.
— Tas būtų man labai malonu, — tarė karalius, pašaukė kitą rytą siuvėją ir liepė suieškoti tą karūną arba amžinai pamesti miestą.
„O, — pagalvojo siuvėjas, — koks dėlto gudruolis! Jei karalius reikalauja to, ko joks žmogus negali padaryti, tai aš nelauksiu nė rytojaus, tuojau šiandien išeinu iš to miesto.”
Susidėjo savo daiktus ir, nieko nelaukdamas, iškeliavo; bet, atsidūręs už miesto, pradėjo gailėtis, kodėl jis turi taip greit atsisakyti savo laimės ir pamesti miestą, kur taip gerai gyveno. Jis priėjo prie kūdros, kur buvo susitikęs su antimis, ir mato — senė antis, kuriai buvo grąžinęs vaikus, stovi prie kranto ir taisinėja snapu plunksnas. Antis tuojau jį pažino ir paklausė, ko jis eina taip nosį nuleidęs.
— Nusistebėsi išgirdusi, kas man atsitiko, — tarė siuvėjas ir papasakojo apie savo nelaimę.
— Jei tik tai, — pasakė antis, — mes galėtumėm padėti. Karūna yra įkritusi čia į vandenį, ir mes galim tuojau ją nuo dugno tau atnešti. Tik patiesk savo nosinę ant kranto.
Ji pasinėrė su savo dvylika vaikų į vandenį ir per penkias minutes vėl iškilo į viršų su uždėta karūna ant sparnų, kurią laikė savo snapais dvylika ančiukų, plaukiančių aplink ją ratu. Priplaukė prie kranto ir padėjo karūną ant patiestos skepetos. Nepatikėsi, kokia puiki buvo karūna: saulės šviesoje ji spindėjo kaip šimtas tūkstančių brangiųjų akmenų. Siuvėjas sumezgė skepetos visas keturias kerteles ir nunešė karūną karaliui, o tas baisiai apsidžiaugė ir tuojau užkabino jam ant kaklo aukso grandinėlę.
Pamatęs, kad tos pinklės nenusisekė, kurpius sugalvojo kitas, nuėjo pas karalių ir sako:
— Viešpatie, tas siuvėjas dar labiau keliasi į puikybę, ketina iš vaško nulipdyti visus karaliaus namus su visais daiktais, kurie juose yra.
Karalius pasišaukė siuvėją ir liepė jam nulipdyti iš vaško jo namus su visais daiktais, kurie juose yra, ir žiūrėti, kad netrūktų nė vienos vinelės sienoj, kitaip būtų visą amžių įmestas į požemį. Siuvėjas pagalvojo: „Kas kartą prasčiau, to nepakęs joks žmogus”, — užsimetė maišelį ant pečių ir iškeliavo. Priėjęs tą išdubusį medį, atsisėdo po juo ir nuleido galvą. Bitės ėmė skristi į lauką, ir bitinėlis paklausė, ar jam persukęs kas kaklą, kad galvą laikantis taip kreivai.
— O, ne, — atsakė siuvėjas, — mane kas kita spaudžia, — ir papasakojo, ko reikalavo iš jo karalius.
Bitės sudūzgėjo suūžė, ir bitinėlis pasakė:
— Keliauk dabar namo, ateik rytoj rytą apie tą metą ir atsinešk didelę skarą, viskas bus padaryta.
Jis sugrįžo atgal, o bitės nuskrido tiesiai pas karaliaus rūmus, sulėkė pro atvirus langus į vidų, išlaipiojo visus kampelius ir viską tiksliai apžiūrėjo. Tada jos sugrįžo atgal ir beregint nulipdė iš vaško karaliaus namus. Jau vakare buvo viskas baigta, ir kai siuvėjas kitą rytą atėjo, rado bestovint puikiausius namus, kuriems nestigo nei vienos vinelės sienoj, nei vienos plytelės stoge; darbas buvo atliktas dailiausiai, jie buvo balti kaip sniegas ir kvepėjo medum. Berniokas atsargiai susivyniojo į skarą ir nunešė karaliui, ir tas negalėjo jais atsigrožėti, pastatė didžiojoj
salėj, o siuvėjui už tai padovanojo mūro namus.
Bet kurpius nepasidavė, nuėjo pas karalių trečią kartą ir pasakė:
— Viešpatie, tas siuvėjas, išgirdęs kad pilies kieme nustojęs vanduo mušti aukštyn, ėmė girtis galėsiantis padaryti taip, kad vanduo ten vėl imtų šokti sulig žmogum aukštumo ir būtų tyras kaip krištolas.
Karalius pasišaukė siuvėją ir sako:
— Jei rytoj mano pilies kieme nemuš vandens srovė į aukštį, kaip tu gyreisi, tai tam pačiam kieme budelis nukirs tau galvą.
Ilgai negalvodamas, siuvėjas spruko pro miesto vartus ir, kadangi j am buvo pagrasinta atimti gyvybę, ėmė graudžias ašaras lieti. Kai jis taip nuliūdęs ėjo, atbėgo tas kumeliukas, kuriam buvo dovanojęs gyvybę ir kuris dabar buvo išaugęs puikiu bėroku.
— Dabar atėjo valanda, —-v tarė jam, — kai aš galiu atsimokėti už tavo gerą darbą. Žinau, kas tau atsitiko, bet bus viskas padaryta, tik sėskis ant manęs, dabar du galiu tokius panešti.
Siuvėjui atslūgo širdis, šoko jis ant žirgo, ir tas nunešė jį į miestą, tiesiai į pilies kiemą. Aplėkė jis tris kartus aplink kiemą kaip žaibas, paskui šmukšt nugrimzdo gilyn į žemę. Tuo laiku baisiai trinktelėjo: žemės gabalas šoko iš kiemo vidurio kaip kulka, vandens srovė, aukštumo sulig raitu žmogum; vanduo buvo tyras kaip krištolas, ir saulės spinduliai ėmė žaisti jo trykštančiuose lašeliuose. Tai išvydęs, karalius labai nustebo, priėjo prie siuvėjo ir visų akyse apkabinęs pabučiavo.
Bet laimė buvo neilga. Karalius turėjo daug dukterų, viena gražesnė už kitą, o sūnaus nebuvo nė vieno. Piktasis kurpius nuėjo pas karalių ir sako:
— Viešpatie, tas siuvėjas vis nepameta savo puikybės. Dabar jis giriasi, kad, jei tik panorėtų, tuoj lieptų atnešti oru karaliui sūnų.
Karalius pasišaukė siuvėją ir tarė:
— Atnešk man per devynias dienas sūnų, atiduosiu tau vyriausią dukterį.
„Atlyginimas didelis, — pagalvojo siuvėjas, — verta būtų prakaito, tik vyšnios kaba per aukštai; lipant jų raškyti, gali nulūžti po kojomis šaka, ir aš nusisuksiu sprandą.”
Parėjo jis namo, atsisėdo parietęs kojas prie stalo ir ėmė galvoti, ką reikėtų daryti.
— Nieko nebus, — tarė pagaliau, — reikia išeiti, čia, matyt, niekados ramybės neturėsiu.
Susirišo savo daiktus ir iškeliavo pro vartus. Priėjęs pievą, pamatė savo seną bičiulį gužą; lyg būdamas pilnas išminties, jis stypčiojo po žolę, kartais sustodavo, įsmeigęs akis ilgai žiūrėdavo į varlę ir galop ją prarydavo. Gužas prisiartino ir pasveikino jį.
— Matau, — prabilo jis, — turi ant pečių maišelį, vadinas, nori pamesti miestą?
Skųsdamasis savo nepasisekimais, siuvėjas papasakojo, kokio negalimo daikto iš jo pareikalavo karalius.
— Tuo nesirūpink, — pasakė gužas: — iš tos bėdos išvaduosiu. Jau seniai nešioju į miestą mažus vaikus, galiu atnešti ir karalaitį. Keliauk namo ir būk ramus. Po devynių dienų nueik į karaliaus rūmus, ir aš tuomet atvyksiu.
Berniokas sugrįžo namo, o paskirtu laiku nuėjo į karaliaus rūmus. Neilgai trukus atskrido gužas ir pasibeldė į langą. Siuvėjas prišokęs atidarė langą, ir ilgakojis paukštis atsargiai įžengė į vidų; didingai žingsniuodamas per marmuro grindis, nešė su snapu gražų kaip angelas vaiką, kuris ėmė tiesti savo rankutes į karalienę. Jis padėjo vaiką ant jos keliu, o karalienė, prispaudusi prie širdies, jį bučiavo ir neapsakomai džiaugėsi. Prieš išlėkdamas gužas nusikabino savo kelionės krepšelį ir padavė karalienei. Krepšely buvo suvynioti popierėliuose spalvoti cukraus žirniai, kuriuos karalienė padalijo savo mažesnėms dukterims. Vyresnioji negavo nieko, užtat ji ištekėjo už linksmojo siuvėjo.
— Man rodos, — tarė siuvėjas, — lyg kažkokį turtą būčiau laimėjęs loterijoje. Mano motina buvo teisi, visados sakydama, kad sekasi tam, kas pasitiki Dievu ir turi laimę.
Kurpius gavo pasiūti kurpes, su kuriomis siuvėjas atšoko savo vestuves, o paskui jam buvo įsakyta amžinai išsikraustyti iš to miesto. Ėjo kurpius keliu į girią pro kartuves. Apimtas piktumo ir išvargintas dienos karščio, jis ten atsigulė ant žemės. Tik jis sumerkė akis ir ėmė migti, nusileido krankdami abu varnai, tupėjusieji ant pakartųjų galvų, ir iškirto jam akis. Lyg koks beprotis nubėgo jis į girią ir greičiausiai ten žuvo, nes niekas jo daugiau nebematė ir neberegėjo.