Viena prūsė kamaros kertėje turėjo pasistačiusi dievo statulėlę, kad saugotų pieną nuo burtų. Pas tą prūsę tarnavo vaikis. Kartą jis prisitaikęs įėjo į kamarą, prisikirto grietinės iki sočiai, o išeidamas ištepė dievuliui su grietine lūpas. Prūsė ateina į kamarą ir randa nuvalgytą grietinę. Paskui žiūri — dievulio lūpos grietiniuotos.
„Še tau kad nori, — pagalvojo prūsė. — Visą grietinę nugraibė.“
Kitą dieną vėl randa nuvalgytą grietinę ir dievulio lūpas grietiniuotas. Trečią dieną vėl tas pats. Įsiuto prūsė ir, sugriebusi šaukštą, tvykstelėjo dievuliui per kaktą.
— Žinosi, kaip graibyti grietinę! — sako ji perpykusi.
O vaikis viską matė pro sienotarpį. Kai tik prūsė iš kamaros, jis greitai įbėgęs paėmė dievulį ir nunešęs paslėpė kanapėse.
Eina prūsė į kamarą atsinešti pieno — neberanda dievulio.
— Vaje, vaje, nebėra dievulio! Rodos, kiek aš ten jam kaukštelėjau, o jis tuojau supyko ir išėjo, — dejuoja prūsė.
— Ko čia taip dejuoji? — klausia praeidamas vaikis.
— Je, kaip nedejuosi — pabėgo dievulis! — sako ji.
— Bene dar galėtum jį kur surasti?
— Je, kad kas galėtų. Bepigu būtų.
— Aš eisiu jo ieškoti, —- sako vaikis.
Prūsė patenkinta, kad tik jis eina. Tuojau įdėjo jam maisto, ir vaikis išėjo dievulio ieškoti. Vakare grįžta ir sako:
— Dievulį atradau, tik negalėjau namo parsivesti: Katyčių karčemoj prasigėręs už dvylika dolerių.
— Na, ką padarysi, reikia jį išvaduoti, — sako prūsė.
Ryto metą ji padavė vaikiui dvylika dolerių, kad tas nuėjęs išvaduotų dievulį. Vaikis, visą dieną karčemoj ūžęs, vakare parėjo namo, pasiėmė iš kanapių dievulį ir eina į trobą.
— Va, parvedžiau!
Prūsė labai džiaugės, kad sugrįžo dievulis. Nunešus pastatė jį kamaroj ir daugiau niekuomet jo nebeužgaudavo, kad ir
rasdavo grietinę nugraibytą.
