Kunigas Margis

Žmogus arė su jaučiais. Vienas jautis buvo žalas, kitas margas. Na, tas Margis atsigulė ir neina. Žmogelis pliekia su botagu per šoną ir nieko negali padaryti. Važiavo čigonas. Pamatė, kad žmogus muša jautį, ir sako:
— Žmogau, kam tą jautį taip muši?
— Nugi kad neina, tai ką jam darysi? — sako žmogus.
— Ar jis gerai gieda? Geras jo balsas? — vėl klausia čigonas.
— Geras balsas, — patvirtino žmogus.
— Kad geras jo balsas, tai gali jį kuniguos išmokyti. Žmogus pradėjo klausinėti, kaip jautį kuniguos išleidus.
— Kainuos šimtas rublių, pūras avižų ir du vežimai šieno, — sako čigonas. — Penkiasdešimt rublių reikia tuoj įmokėti, o kitus vėliau paimsiu.
Žmogus įmokėjo čigonui penkiasdešimt rublių ir įdavė jautį. Tas jį nusivedė į krūmus pas čigonus ir papiovė, atsinešė
gėrimų už žmogaus pinigus ir ūžė bent kelias dienas. Atvažiuoja po kokio mėnesio čigonas pas tą žmogų ir sako:
— Žinai ką, šeimininke, duok pūrą avižų ir vežimą šieno. Paėmė ir išvažiavo. Po kokių metų atvažiavo vėl, paėmė
kitą vežimą šieno ir sako:
— Dabar krauk pinigus. Kai kitąkart atvažiuosiu, reiks atiduoti.
Atvažiavo po dvejų metų ir sako:
— Matai, tavo Margis jau klierikas. Duok penkiasdešimt rublių, reiks jam rūbus nusipirkti.
Žmogelis smagus. Atiduoda jam likusius penkiasdešimt rublių ir galvoja: „Kai turėsiu kunigą, pinigų man bus iki valiai.“
O čigonas apsiklausė, kad kitoj parapijoj yra kunigas, pavarde Margis. Tai jis atvažiavo pas tą žmogų ir sako:
— Žinai ką, tavo Margis jau parapiją valdo. Kad nori, galiu pas jį nuvesti.
Nuvažiavo abu į tą miestą, kur gyveno Margis. Čigonas sako:
— Man, čigonui, nepatogu eiti pas kunigą. Eik vienas klebonijom Žmogus įėjo klebonijon ir klausia:
— Ar čia yra kunigas Margis?
— Yr, yr, — sako jam. — Eik į aną galą, ten jį rasi.
Žmogus nuėjęs sušuko:
— O! Sveikas gyvas, Margi!
— Sveikas, sveikas! — atsakė kunigas.
— Matai, koks tu dabar gražus: nei ragų, nei uodegos bėr, — sako žmogus, žiūrėdamas į Margį.
— Ko gi tu nori? Sakyk, ko reikia? — klausia kunigas.
— Matai, kaipgi tu išmandrėjai, — sako vėl žmogus.
— Ar neatmeni, kaip aš tau šonus vanojau? Džiaukis, kad neatidaviau mėsininkui papiauti. Matai? Štai dar tas saitas, kur aš tave rišdavau, — parodė, išsitraukęs iš kišenės.
Klebonas, matydamas, kad gražiuoju nesusikalbės, liepė gaspadinei pašaukti vyrų.
Atėjo kokie keturi vyrai, čiupo žmogelį už apykaklės ir meta lauk.
— Matai, — sako žmogus, — aš tave leidau mokytis, o tu dabar mane išmeti, nė neatsidėkoji.