Siuvėjas ir auksakalys keliavo per žmones kartu ir vieną vakarą, leidžiantis saulei už kalnų, išgirdo iš tolo muziką. Muzika buvo keista, tačiau labai maloni, ir keleiviai, užmiršę nuovargį, ėmė žengti dar greičiau. Einant jos garsai darėsi vis aiškesni. Mėnuo jau patekėjo, kol jie pasiekė kalnelį, ant kurio pamatė daugybę mažų žmogelių, vyrų ir moterų. Susikabinę už rankų linksmai sukdamiesi šoko ir šokdami smagią dainavo dainelę: tą dainavimą keleiviai iš tolo
palaikė muzika. Vidury sėdėjo senukas, kiek didesnis už kitus, apsidaręs margais drabužiais, su žila barzda ant krūtinės.
Abu keleiviai nustebę sustojo ir ėmė žiūrėti į šokančius. Senukas pamojo galva, kad jie stotų į ratą, ir žmogeliai, paleidę rankas, padarė jiems vietą. Auksakalys buvo kuprotas ir, kaip visi kupriai, gana drąsus, todėl nieko nelaukdamas prisiartino.
Siuvėjas iš pradžių drovėjosi, bet įsidrąsino ir taip pat priėjo. Tuoj žmogeliai vėl sukabino rankas, pradėjo dainuoti, šokti ir dar labiau linksmintis, senukas paėmė peilį, kabėjusį prie diržo, išpustė ir pažiūrėjo į ateivius. Tie išsigando, bet jiems neteko nė pagalvoti, senukas pagriebė auksakalį ir beregint nuskuto jam galvą ir barzdą. Tas pat ištiko ir siuvėją.
Tačiau jų baimė praėjo, kai senukas, pabaigęs darbą, maloniai patekšeno jiems per pečius, lyg norėdamas sakyti, kad jie gerai padarę nesvyruodami davęsi skustis. Jis parodė jiems pirštu prisipilti jų savo kišenes. Berniokai paklausė, nors nežinojo, kam tos anglys būtų jiems reikalingos, ir nuėjo toliau pasiieškoti sau nakvynės.
Nusileidus jiems į slėnį, artimo vienuolyno varpas išmušė dvylikę; tuojau dainavimas nutilo, viskas išnyko, ir mėnesio apšviestas kalnelis tapo tuščias.
Keleiviai rado pastogę ir sugulė ant šiaudų, užsikloję savo drabužiais, bet iš nuovargio pamiršo išmest iš kišenių anglis. Kažkoks sunkumas prikėlė juos anksčiau kaip visados. Jie griebė už kišenių ir nenorėjo tikėti pamatę, kad jos prikimštos ne anglių, bet gryniausio aukso. Galvos ir barzdos plaukai taip pat per naktį ataugo. Abudu tapo vienu metu turtingi, bet auksakalys, būdamas godesnis, labiau prisigrūdo kišenes, todėl turėjo dukart tiek aukso kaip siuvėjas.
Kad ir daug turi godus žmogus, vis nori turėti dar daugiau, ir auksakalys ėmė kalbinti siuvėją pasilikti dar vieną dieną, vakare nueiti ant kalno ir iš senuko gauti dar didesnį turtą.
Siuvėjas atsakė:
— Man jau gana, nieko daugiau nebenoriu; dabar galėsiu tapti meistru, vesiu gražią mergaitę ir būsiu laimingas žmogus.
Bet dėl draugo sutiko palikti dar vieną dieną.
Vakare auksakalys pasiėmė dar maišą, kad galėtų daug prisisemti anglių, ir iškeliavo į kalną. Rado, kaip ir aną naktį, žmogelius dainuojančius ir šokančius, senukas vėl jį nuskuto ir liepė prisisemti anglių. Tas prisikimšo ne tik pilnas kišenes, bet ir maišą, parėjo smagus atgal ir guldamas užsiklojo švarku.
— Kad ir spaudžia auksas, — sakė jis, — bet pakęsiu.
Ir pagaliau užmigo manydamas kitą dieną atbusti didžturčiu. Tik pramerkė rytą akis, tuojau pašoko nuo patalo, norėdamas apžiūrėti kišenes, bet kaip nustebo teradęs jose juodas anglis.
„Bet dar man liko auksas, gautas aną naktį”, — pagalvojo jis, bet pažiūrėjęs net išsigando, nes tas auksas buvo vėl atvirtęs į anglis. Jis griebėsi suodinomis rankomis už galvos ir pajuto, kad galva buvo visai plika ir lygi kaip smakras. Bet dar ne visa buvo jo nelaimė: pirma turėjo kuprą ant nugaros, o dabar išaugo “tokia pat kupra ir ant krūtinės.
– Supratau vargšelį, — kad buvo nubaustas už godumą, ir ėmė balsu raudoti.
Išgirdęs verksmą, geraširdis siuvėjas atbudo ir pradėjo draugą guosti sakydamas:
— Kartu mes keliavom, kartu gyvenkim ir toliau, pakaks mano turto abiem.
Jis išlaikė žodį, o nelaimingas auksakalys visą savo amžių paliko su dviem kuprom ir ant plikos galvos turėjo dėvėti kepuraitę.
