Seniai, labai seniai gyveno žmogelis, pavarde Kirikas. Pati jo mirė, palikusi berniukėlį, dar visai nediduką. Pirkelė jo sutrešusi, visų vėjų perpučiama; karvutės vargšas neturėjo; duona — ašakinė, ir tos ne visada yra. Paliego berniukas ir mirė. Eina žmogelis pas kunigą ir su ašarom maldauja palaidoti sūnų.
Kunigas sako:
— Duok pinigų, jei nori kapinėse palaidoti!
Iš kur ims vargšas pinigų, kad jo kišenėse, kaip ir trobelėje, švilpia vėjai.
— Nelaidosi, tai aš pats pasilaidosiu! — atrėžė kunigui supykęs Kirikas.
Žmogelis užsimetė lopetą ant pečių ir nuėjo į daržą kasti duobės. Kasa kasa, kasa kasa, jau giliai įkasė. Žiūri — kažkas žvilga. Egi — pinigų puodas! Paėmė, parsinešė pinigus, užmokėjo kunigui. Kunigas dabar jau sutiko kapinėse palaidoti.
Giesmes atgiedojo ir klausia žmogelį:
— Iš kur pinigų ėmei?
— Ogi kasiau duobę ir radau.
— O ar daug radai?
— Visą puodą.
Pagailo kunigui, kad daug pinigų žmogelis radęs, ir sako:
— Tau velnias tuos pinigus davė, tai jis ateis pas tave jų atsiimti.
Išėjus žmogeliui, kunigas liepė papjauti jautį, nulupti jam kailį. Apsisiuvo kunigas jaučio kailiu ir nuėjo po to žmogelio langu:
— Kirik, Kirik, atiduok pinigus!
Žmogelis žvilgt pro langą — kažkas su ragais atėjęs ir griauna pirkelę: tvokst, tvokst į sieną, tranko, daužo. Kirikas
žiūri, kad su velniu ne juokai, ėmė ir atidavė pinigus.
Kunigas parsinešė puodą pinigų namo ir parodė savo bičiuliui.
— Štai radau pinigų puodą! — pasigyrė jis.
Antrasis kunigas ima jam iš rankų katiliuką — egi nesiduoda, prilipęs.
— Nieko nebus, reiks nešti ir atiduoti, — sako jaučiu pasivertęs kunigas.
Nunešė jis puodą po langu ir šaukia:
— Kirik, Kirik, še tau pinigus!
Žmogelis pasiėmė puodą ir džiaugiasi.
Kunigas parėjo, bet negali kailio nusimauti: kai tik mėgina nusisiausti, kraujas teka. Antrasis kunigas sako:
— Nunešk ir kailį atiduok, gal jis numaus.
Ką darys kunigas, eina. Priėjo prie lango ir šaukia:
— Kirik, Kirik, pasiimk ir mano kailį.
Žmogelis pasiėmė kailį, pasisiuvo pušnis, nešiojo nešiojo ir dabar dar nešioja, jei nenuplyšo.
