Pasaka apie liūtą ir vilką

Liūtas, ma­ty­da­mas vil­ką iš­ti­ki­mai tar­nau­jant ir no­rė­da­mas jam už­mo­kė­ti, ta­rė į jį:
– Te tau, vil­ke, že­mės, ga­lė­si ar­ti, sė­ti.
O vil­kas pa­klau­sė:
– O da­bar val­gy­siu?
– Ne, dar ne, vil­ke­li, pir­ma ja­vai iš­digs, pri­noks, tuo­met nu­pjau­si…
Vil­kas vėl šau­kia:
– O da­bar val­gy­siu?
– Ne, dar ne, su­ri­ši į pė­dus, iš­džio­vys vė­jas, reiks su­vež­ti į dar­ži­nę…
Vil­kas su­šu­ko:
– O da­bar val­gy­siu?
– Ne, dar ne, reiks iš­kul­ti, grū­dus nu­vežti į ma­lū­ną su­mal­ti…
Vil­kas, ne­be­ga­lė­da­mas su­lauk­ti, kuo­met ga­lės val­gy­ti, at­si­sa­kė nuo že­mės gy­ve­ni­mo.
– N’o, ką, ne­no­ri? – ta­rė liūtas ka­ra­lius. – Ra­si ga­nyk­lo­je ku­me­lę su ku­me­liu, tai jau tą ku­me­lį su­val­gyk!
Ei­na vil­kas prie tos ku­me­lės. Ku­me­liu­kas už­lin­do po ku­me­lės, o ku­me­lė iš­si­vy­pu­si puo­la ant vil­ko. Vil­kas šo­ko iš už­pa­ka­lio – ku­me­lė kaip spy­rė, vil­kas tik dulkt ir, pas­kui pa­šo­kęs, drykt prie ku­me­lės, bet nė­kaip ne­ga­li jos įveik­ti.
Grįž­ta vil­kas prie liū­to ka­ra­liaus, skun­džias, ne­įvei­ki­ąs ku­me­lės.
– N’o, kad nė­ko ne­pa­da­rai ku­me­lei, – ta­rė liū­tas, – tai eik į pie­vas, te­nai ga­no avis. Pa­si­skirk pa­tį di­dį­jį avi­ną ir su­val­gyk!
– Ge­rai, bet kasžin?
Ei­na vil­kas prie di­džio­jo avi­no ir sa­ko jam:
– N’o, avi­nė­li, liū­tas ka­ra­lius lie­pė man ta­ve su­val­gy­ti.
Kad jau lie­pė, tai jau nė­ra ko steng­ties. Ne­si­sten­gė avi­nas, bet ėmė ge­ruo­ju mels­ti:
– Ma­no vil­ke­li, ma­no bro­le­li, ne­val­gyk ma­nęs po tru­pu­tį, ne­ga­dink ma­no kai­lio. Ver­čiaus eik į pa­tvo­rį, at­si­remk ir iš­si­žiok – aš vie­nu kar­tu svei­kas įšok­siu tau į pat ger­klę.
Vil­kas nu­ė­jo, at­si­rė­mė į tvo­rą ir iš­si­žio­jo. Avi­nas at­si­by­gė­jo – takšt vil­kui į nas­rus ir teip už­dro­žė ra­gais, jog tas po po­ros va­lan­dų te­at­si­bu­do. Kol vil­kas mie­go­jo, avi­nas nu­lė­kęs pa­si­slė­pė.
At­si­bu­dęs vil­kas žval­gos – nė­kur nė­ra avi­no. At­si­sė­dęs krai­po gal­vą, dai­ros mar­mė­da­mas:
– Ar aš­ jį su­val­giau, ar ne?.. Tur­būt su­val­giau“.