Piemuo ant ažero krašto vejąs virvelę. Velnias priėjęs klausiąs:
– Ką tu čion, vaike, dirbi?
Šis atsakąs:
– Veju rauklą, rauksiu ažerą, kad nė viens velnias nebeišlįstų.
Tas velnias sakąs:
– Kiek tik tau reik pinigų, aš tau duosiu, tik nerauk ažero.
Tas vaiks sakąs:
– Pripilk man skrybėlaitę auksinių, sidabrinių.
Velnias:
– Na, turėk.
To vaiko buvus kiaura skrybėlaitė. Sakąs:
– Eiva ant mūsų klojimo stogo.
Užlipę, ant skylės padėję. Na, tas velnias – pilt, – nėr dar toje skrybėlaitėje ir nėra. Sakąs velnias:
– Reik pasižiūrėt, kur čion byra.
Tas vaiks neleidžiąs, tik „pilk ir pilk“ sakąs. Velnias pripylęs pilną klojimą, ir tai dar skrybėlaitės nepripylęs, nes jau pritrūkęs ir pinigų.