Pasakysiu tau pasaką, kur esu girdėjęs dar mažas būdamas. Kiekvieną kartą, kada tik ją atsimenu, ji man rodosi vis gražesnė. Matyti, pasakos, kaip ir daugelis žmonių, kuo toliau, tuo jos darosi gražesnės.
Tau, žinoma, teko būtį laukuose; be abejo, ten esi matęs senų, aplūžusių triobelių su šiaudiniais stogais. Stogai apaugę samanomis ir žolėmis, o ant gūbrio būtinai gužo lizdas. Jų sienos pakrypusios, langeliai žemučiai, ir tik vienas tėra taip įtaisytas, jog galima atidaryti: Krosnys išsidavusios į orą lyg kokie stori pilveliai. Alyvos auga persisvėrusias per tvorą, o po jų šakomis, prie pat tvoros, telkšo klanas, ten maudosi keli ančiukai. Prie triobelės bus ir su grandine pririštas šuva, tas nieko nepraleidžia nelojęs.
Štai lygiai tokia stovėjo už miesto triobelė, o joje gyveno vienas senas žmogus su pačia. Kad ir menkas jų buvo gyvenimas, bet vis dėlto turėjo daiktą, be kurio būtų galėję apsieiti: tai buvo arklys, mitęs, augančia vieškelio pakraščiais žole. Seniukas važinėdavo su tuo arkliu į miestą, dažnai duodavo jį naudotis savo kaimynams, žinoma, už tam tikrą atsitarnavimą. Bet pelningiau buvo arklį parduoti arba išmainyti, kad jo vietoj būtų koks naudingesnis daiktas. Bet koks daiktas galėjo būti naudingesnis?
