00:00 Žibintas 02:21 Ką seniukas padarys – vis bus gerai! 12:43 Kaminkrėtys 14:51 Nauji karaliaus rūbai 23:42 Karalių maršas (m. ir t. S. Jačėno) 26:09 Kaip vėtra sumaišė iškabas 35:51 Vaikų vežimėlis 39:52 Mergaitė su degtukais (pasaka ir daina, dainuoja Julija Jačėnaitė) 48:50 Laimė ir medžio šakoj gali būti 56:43 Bjaurusis ančiukas
arba Buvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios, bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės. Beieškodamas išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių buvo daug, tik kiekvienai vis šio ar to trūko. Pagaliau, nieko nepešęs, sugrįžo jis namo nuliūdęs ir susisielojęs, nes labai troško turėti tikrą karalaitę. Vieną vakarą buvo baisiai bjaurus oras:…
Buvo kartą dvidešimt penki cino kareivėliai. Jie gimė iš vieno cino šaukšto, vadinas, jie buvo tikri broliai. Jų mundurai buvo mėlyni ir raudoni, ant pečių turėjo užsidėję šautuvus, galvas laikė iškėlę. “Cino kareiviai!” — buvo pirmi žodžiai, pasiekę jų ausis, kai atsidarė dėžutė, kur jie gulėjo. Tai suriko mažas berniukas ir suplojo delnais. Kareivius jis…
arba Gyveno kartą viena moteriškė, ji labai norėjo turėti mažą vaiką, bet nežinojo, kur gauti. Nuėjo ji pas seną žynę ir sako: — Labai norėčiau turėti mažą vaiką, ar nepasakytum, kur galėčiau gauti? — Menka čia bėda,— atsakė žynė.— Še tau miežio grūdą: čia ne paprastas grūdas, ne toks, kur auga lauke ar lesa vištos….
Gražu buvo už miesto. Vasara buvo puiki; laukuose geltonavo rugiai, žaliavo avižos; šienas pievose gulėjo sudėtas į kupetas. Gužas ilgakojis stypčiojo varlinėdamas ir kažin ką kalbėjo egiptiškai; tos kalbos jis buvo išmokęs iš savo motinos. Aplink laukus ir pievas žaliavo dideli miškai, o tuose miškuose telkšojo daugybė pelkių ir gilių ežerų. Tikrai gražu ir malonu…
Pasakoje „Piemenaitė ir kaminkrėtys“, dvi krištolinės statulėlės įsimyli viena kitą ir pabėga kaminu, bet pasiilgusios savo veidrodžio staliuko, greitai grįžta atgal. arba
Pasakysiu tau pasaką, kur esu girdėjęs dar mažas būdamas. Kiekvieną kartą, kada tik ją atsimenu, ji man rodosi vis gražesnė. Matyti, pasakos, kaip ir daugelis žmonių, kuo toliau, tuo jos darosi gražesnės. Tau, žinoma, teko būti laukuose; be abejo, ten esi matęs senų, aplūžusių trobelių su šiaudiniais stogais. Stogai apaugę samanomis ir žolėmis, o ant…
Kartą iš pinigų kalyklos išriedėjo blizgantis sidabrinis šilingas. Iš džiaugsmo, kad toks gražus, pašoko aukštyn, suskambėjo ir sušuko: — Dabar aš keliausiu po platųjį pasaulį! Ir tikrai jis pradėjo keliauti po platųjį pasaulį. Glamžė jį su savo šiltomis rankutėmis vaikas, laikė suspaudęs su šaltais nagais šykštuolis, seni pagavę ilgai nenorėjo su juo skirtis, o jauni,…
Buvo ankštyje penki žirniai. Jie buvo žali, ankštis taip pat žalia, todėl manė, kad visas pasaulis irgi žalias; tai buvo, žinoma, visai teisinga. Augo ankštis, augo ir žirniai. Visi jie laikėsi išsirikiavę į vieną eilę — toks jau buvo jų būdas! Iš lauko pusės ankštį švietė ir šildė saulė, o lietus prausė ją. Viduj buvo…
Buvo kartą dvidešimt penki cino kareivėliai. Jie gimė iš vieno cino šaukšto, vadinas, jie buvo tikri broliai. Jų mundurai buvo mėlyni ir raudoni, ant pečių turėjo užsidėję šautuvus, galvas laikė iškėlę. „Cino kareiviai!” — buvo pirmi žodžiai, pasiekę jų ausis, kai atsidarė dėžutė, kur jie gulėjo. Tai suriko mažas berniukas ir suplojo delnais. Kareivius jis…