Tam, kuris padarys nepaprasčiausią dalyką, turėjo atitekti karaliaus duktė ir pusė karalystės.
Jauni, o ir seni, įtempė mintis, sausgysles ir raumenis. Du valgė, kol sprogo, vienas mirtinai prisigėrė – jie bandė padaryti tai, kas atrodė nepaprasčiausia, bet reikėjo ne to.Gatvės berniūkščiai mokėsi apsispjauti nugarą – tas jiems atrodė labiausiai nepaprasta.
Paskirtą dieną kiekvienas turėjo parodyti, ką kuris sugeba nepaprasta. Teisėjais išrinko ir trimečių vaikų, ir šimtamečių senių. Buvo parodyta daugybė nepaprastų dalykų, bet neilgai trukus visi sutarė, kad nepaprasčiausias būsiąs didelis stovimas svetainės laikrodis, nuostabiai padirbtas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Sulig kiekvienu jo dūžiu išlįsdavo gyvi paveikslėliai, rodantys išmuštą valandą – iš viso dvylika pasirodymų su judančiomis, dainuojančiomis ir kalbančiomis figūromis.
“Tai nepaprasčiausias dalykas!” – sakė žmonės.
Laikrodis išmušė pirmą, ir atsirado Mozė ant kalno. Įstatymo plokštėje jis užrašė pirmąjį Dievo įsakymą: “Yra tik vienas tikras Dievas”.
Laikrodis išmušė dvi, ir visi išvydo Rojaus sodą, po kurį vaikštinėjo Adomas su Ieva – abu laimingi, nors ir nieko neturėjo, net drabužių spintos – jos jiems ir nereikėjo.
Sulig trečiuoju dūžiu įžengė Trys Karaliai, vienas iš jų – juodas kaip anglis; čia jis nieko negalėjo pakeisti – saulė jį buvo nudeginusi. Jie turėjo smilkalų ir brangenybių.
Aidint ketvirtajam dūžiui, pasirodė metų laikai: pavasaris su gegute ant išsprogusios buko šakelės, vasara su žiogu ant subrendusios rugio varpos, ruduo su tuščiu gandralizdžiu – paukštis jau buvo išskridęs, žiema su senu varnu, užkrosnyje pasakodavusiu istorijas, senus atsiminimus.
Kai išmušė penkias, išėjo penki pojūčiai: rega turėjo akinių meistro pavidalą, klausa – kalvio, uoslė pardavinėjo našlaites ir kvapiuosius lipikus, skonis buvo virėjas, o lytėjimas – laidotuvininkas, apsigaubęs žemę siekiančiu gedulo drabužiu.
Išmušė šešta valanda: susirinkusieji pamatė sėdint lošėją, jis metė kauliuką, ir iškrito didžiausias skaičius – šešetas.
Paskui atsirado septynios savaitės dienos arba septynios mirtinos nuodėmės, čia žiūrovų nuomonės nesutapo – juk šiedu dalykai yra susiję ir nelengvi atskirti.
Tada išėjo vienuolių choras ir sugiedojo aštuntosios valandos giesmę.
Sulig devintu dūžiu pasirodė devynios mūzos: viena tarnavo astronomijai, kita dirbo istorijos archyve, likusios – teatre.
Sulig dešimtu dūžiu vėl įžengė Mozė su Įstatymo plokštėmis, kur surašyti visi Dievo įsakymai; jų buvo dešimt.
Laikrodis vėl ėmė mušti: šokinėjantys ir straksintys berniukai su mergaitėmis žaidė ir žaisdami dainavo: “Tik, tak, tū tū tū! Vienuolika valandų!”, ir tikrai išmušė vienuolika.
Galop išmušė dvylika ir išėjo panaktinis su ausine kepure ir vėzdu. Jis sudainavo seną panaktinio dainelę:
“Išganytojas mūsų
Vidurnaktį gimė!”,
o jam dainuojant skleidėsi rožės ir virto angelų galvomis ant vaivorykštės spalvomis tviskančių sparnų.
Malonu buvo paklausyti, gražu pažiūrėti. “Tai neprilygstamas šedevras, neįtikėtinas dalykas,” – kalbėjo žmonės.
Visa tai sukūręs menininkas buvo geros širdies, tyros vaiko sielos jaunuolis, ištikimas draugas, uolus neturtingų tėvų pagalbininkas – vertas karalaitės rankos ir pusės karalystės.
Atėjo sprendimo diena – visas miestas laukė išsipuošęs, karalaitė sėdėjo didžiajame soste, kurį ta proga prikimšo naujų vilnų, tačiau jis dėl to netapo patogesnis ir malonesnis sėdėti. Teisėjai šelmiškai žvilgčiojo į būsimąjį laimėtoją, o šis stovėjo išdidus ir laimingas, jo sėkmė buvo neabejotina, jis padarė patį nepaprasčiausią dalyką.
– Ne, tai aš tą padarysiu! – staiga sušuko tvirtas, aukštas žaliūkas. – Aš būsiu padaręs nepaprasčiausią dalyką! – ir tvojo per laikrodį milžinišku kirviu.
Trakšt! Brakšt! Triokšt! Viskas subyrėjo į šipulius. Į visas puses pažiro sraigteliai ir spyruoklės – viskas buvo sunaikinta!
– Aš tai padariau! – sušuko vyriškis. – Aš pranokau jį ir jus visus. Vienu smūgiu padariau nepaprasčiausią dalyką!
– Sunaikinti tokį meno kūrinį! – stebėjosi teisėjai. – Taip, tai nepaprasčiausia!
Visi manė taip pat, ir nugalėtojas turėjo gauti karalaitės ranką su puse karalystės, nes įstatymas yra įstatymas, kad ir koks keistas jis būtų.
Nuo miesto sienų ir bokštų nuaidėjo trimitai: „Vestuvės! Vestuvės!“ Karalaitės tai nė kiek nedžiugino, tačiau ji atrodė dailutė ir išpuošta buvo prabangiai. Bažnyčia spindėte spindėjo – vėlų vakarą šviesa itin gražiai žiūrisi. Kilmingosios miesto mergelės giedodamos vedė jaunąją, riteriai giedojo ir lydėjo jaunikį; šis ėjo išdidžiai pasitempęs, rodės, nepalaužiamas.
Giesmės nutilo. Tapo taip tylu, kad būtum galėjęs išgirsti krentant ant grindų adatėlę. Ir staiga tvyrančioje tyloje su trenksmu atsivėrė didžiosios bažnyčios durys. Tinkt! trinkt! Vidun įžygiavo visi laikrodžio veikėjai ir atsistojo tarp jaunosios ir jaunojo. Mirusieji nebevaikšto, tą visi gerai žinome, o štai meno kūrinys gali atgyti. Kūną sudaužė į šipulius, bet dvasia liko gyva. Meno dvasia vaidenosi, ir visai ne juokais.
Meno kūrinys atrodė toks pat gyvas kaip tada, kai buvo sveikas ir nepaliestas. Vienas po kito skambėjo laikrodžio dūžiai iki pat dvylikos ir rodėsi figūros. Pirmiausia Mozė, jo kakta švytėjo tarytum ugnies liepsnomis; jis metė sunkias akmenines Įstatymo plokštes jaunajam ant kojų ir tarsi prirakino šį prie bažnyčios grindų.
– Nebegaliu jų pakelti! – tarė Mozė. – Tu man atėmei rankas! Dabar taip ir stovėk!
Tada pasirodė Adomas su Ieva, trys išminčiai iš Rytų šalies ir keturi metų laikai. Visi jam sakė karčią tiesą: “Gėdykis!”
Tačiau šis nesigėdijo.
Visos figūros, kurios rodėsi mušant laikrodžiui, vis ėjo viena po kitos ir augo iki baisingo dydžio – atrodė, žmonėms bažnyčioje tuoj nebeliks vietos. O kai sulig dvyliktuoju dūžiu išėjo panaktinis su ausine kepure ir vėzdu, nuvilnijo keistas bruzdesys; panaktinis žengė tiesiai prie jaunojo ir trenkė šiam vėzdu per kaktą.
– Gulėk dabar čia! – tarė jis. – Būsim atsiskaitę! Mes atkeršijome ir už save, ir už meistrą. Pranykstame!
Ir meno kūrinys pranyko, bet bažnyčios žvakės virto dideliais spindinčiais gėlių žiedais, o auksinės palubės žvaigždės žėrė ilgus, skaisčius spindulius, patys ėmė gausti vargonai. Visi kalbėjo, kad tai nepaprasčiausias dalykas, kokį kada tekę regėti.
– Paskelbkite tikrąjį nugalėtoją! – sušuko karalaitė. – Tas, kuris sukūrė šį meno kūrinį, tebūnie mano vyras ir valdovas!

Šisai stovėjo bažnyčioje, ir visi žmonės buvo jo palyda, visi džiaugėsi, visi laimino jį; niekas nepavydėjo – taip, tai buvo pats nepaprasčiausias dalykas!