Vandens lašas

Tu, žinoma, esi matęs didinamąjį stiklą — tokį apskritą stiklelį, kaip yra akiniuose, kuris kiekvieną daiktą, į kurį pro jį pažiūri, daro šimtą kartų didesnį. Turėdamas jį prieš akis ir žiūrėdamas pro jį į vandens lašą, paimtą kur iš balos, pamatytum tūkstančius nuostabių gyvulėlių, kurių be didinamojo stiklo niekuomet nepastebėtum vandenyje. Tie
gyvulėliai yra tikrai gyvi daiktai,— tai nėra akių apgavimas. Vandens lašas, žiūrimas pro stiklą, panašus į lėkštę, pilną jūros vorų, kurie krušas! ir laipioja per vienas kitą. Ir kokie jie pikti, tie gyvulėliai! Jie traukosi vieni kitiems rankas, kojas arba kitas kūno daleles, ir vis dėlto rodosi smagūs — žinoma, saviškai.
Gyveno kartą senelis, jį visi Kribeliu Krabeliu vadino: tuo buvo jis vardu. Tas senelis mokėdavo iš kiekvieno daikto ištraukti visa, kas jo būdavo geriausia, ir, jei to negalėdavo be kokių priemonių padaryti pats, griebdavosi burtų.
Sykį jis sėdėdamas žiūrėjo pro didinamąjį stiklą į vandens lašą, pasemtą iš klano. Kokios daugybės gyvuliukų grūdosi ten ir krušosi! Tūkstančiai tų mažųjų gyvulaičių šokinėjo, puldinėjo, draskėsi ir viens kitą rijo.
— Juk tai, tiesą pasakius, bjauru! — tarė senasis Kribelis Krabelis.
— Ar negalima būtų padaryti taip, kad jie gyventų santaikoje, ramiai ir kad kiekvienas pats savim tesirūpintų?
Galvojo jis, galvojo, bet nieko neišgalvojęs ėmė ieškoti burtų.
— Reikėtų juos nudažyti, kad galima būtų geriau matyti,— pasakė jis ir įpylė į vandenį kažin kokio skystimo, panašaus į raudonojo vyno lašą, ne vynas ten buvo, bet raganos ausies kraujas, geriausios rūšies. Beregint visi tie keistieji gyvulėliai pavirto raudoni, vandens lašas pasidarė panašus į visą miestą, pilną nuogų laukinių žmonių.
— Ką tu čia turi? —paklausė jo kitas senas burtininkas, neturėjęs jokio vardo, ir tas vardo neturėjimas buvo didžiausias jo vertumas.
— Spėk, kad geras! — pasakė Kribelis Krabelis.
— Jei įspėsi, aš tau viską dovanosiu; bet nežinant tai nelengvas dalykas.
Ir neturėjęs vardo burtininkas pažvelgė pro didinamąjį stiklą. Ką jis pamatė, tikrai buvo panašu į miestą, kur bėgiojo visai nuogi žmonės. Baisu buvo! Bet dar baisiau buvo matyti, kaip jie mušėsi ir stumdėsi, kandžiojosi, draskėsi ir vienas kitą rijo. Žemutiniai lipo viršun, viršutiniai krito žemyn. „Žiūrėkit, žiūrėkit!— rėkė vienas gyvulėlis.
— Žiūrėkit, jo koja ilgesnė už mano! Šalin ją!“ Grybšt — ir kojos nebėr. „O šit anam gumbelis, kurį jam skauda! Tegu gi jam dar labiau skaudės!“ Ir šoko ant nelaimingojo, sudraskė jį ir prarijo — ir tik dėl mažutyčio gumbelio. Vienoje kertelėje glūdėjo maža esybėlė, tyli ir romi kaip jauna mergaitė, ir viena tenorėjo — kad jos niekas neliestų. Bet kur tau, ir jos nepaliko nelietę! Ištraukė ją, sudraskė į dalis ir prarijo.
— Įdomu! — pasakė burtininkas.
— Taip, bet kaip tu manai, kas čia yra? — paklausė Kribelis Krabelis.
— Gali spėti?
— Ką veiksi nespėjęs, kad taip aišku! —tarė antrasis.
— Tai Paryžius arba kitas kuris miestas — visi jie panašūs j vienas kitą. Žodžiu sakant, tai didelis miestas.
— Ne, tai klano vanduo! —atsakė jam Kribelis Krabelis.