Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių tan kiaušinių, parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių – išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų – sako:
Senovės laikuose tolimoj karalystėj gyveno vienas karalius su karaliene, jiedu turėjo vieną sūnų – Joną karalaitį. Kada jau tas sūnus išaugo in dvyliką metų, jis, būdavo, vis aina pas savo mylimą vežėją, o ans jam vis, būdavo, gražias pasakas pasakoja. Ale sykį atėjo pas jį pasakų klausyt, o tas vežėjas sako:
Pasėjo valstietis rugius, ir užderėjo jie puikiai: vos galėjo nuo laukų suvalyti. Suvežė jis pėdus namo, iškūlė ir pripylė grūdų pilnutėlį svirną; pripylė ir galvoja: „Dabar tai pagyvensiu — nebevargsiu“.
Buvo sykį karalius ir karalienė; jie gyveno santaikoj ir turėjo dvylika vaikų, visi berniukai. Kartą sako karalius savo pačiai: — Jei tryliktas vaikas, kuris mums gims, bus mergaitė, tai visi berniukai turės mirti, kad jos didesnis būtų turtas ir jai vienai tektų visa karalystė.
Gyveno kartą ragana, kuri turėjo dukterį ir podukrą. Savo dukterį ji mylėjo, nors ta buvo negraži ir pikta, o podukros nekentė, nors buvo gera ir graži. Sykį podukra prisikišo gražią prijuostėlę, kuri labai patiko raganos dukteriai. Pavydas nedavė jai ramumo, ir ji nuėjusi sako motinai: — Aš noriu ir turiu gauti tą prijuostėlę.
Tu, žinoma, esi matęs didinamąjį stiklą — tokį apskritą stiklelį, kaip yra akiniuose, kuris kiekvieną daiktą, į kurį pro jį pažiūri, daro šimtą kartų didesnį. Turėdamas jį prieš akis ir žiūrėdamas pro jį į vandens lašą, paimtą kur iš balos, pamatytum tūkstančius nuostabių gyvulėlių, kurių be didinamojo stiklo niekuomet nepastebėtum vandenyje. Tie gyvulėliai yra tikrai…
Kitąsyk buvo gyveno vienas karalius. O kad jo pati mirė, liko šeši vaikai ir viena mergaitė. Vieną sykį tas minėtas karalius išjo in girią medžiot. Bemedžiodamas paklydo toj girioj. Klaidžio iki vakarui, an galo patiko seną bobą. O toj buvo ragana.
Buvo vienas karalius, jis su savo pačia nesulaukė vaikų. Ale po kiek metų gimė mergaitė. O tąnakt apsiturė kumelė: atvedė bėrą dailų kumeluką. Nieks netikėjo, kad karalienė pagimdys dukterį, nė ta kumelė kad turės kumeluką, nes abi bergždžios buvo.
Kad kitąsyk gyveno viens kunigaikštis, bagočiausias šaly anoj. Jis turėjo daugybę dvarų ir visokių gėrybių. Turėjo vieną sūnų ir dukterį.
Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai: – Tu jau nedurna – saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik, tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.