Kad vienami sodžiuje buvo dvi ragani. Vieną kartą kažin ko jėdvi susipyko terp savęs. Jaunesnioji ragana papirko vieną vaikesą, kad antrąją primuštų. Vaikesas, pasinorėjęs įgyti mylestą nu jaunosės raganos – mat jinai prižadėjo jam gražią paną išpiršti, – gerai apskambino senąją raganą, teip kad ta apsirgo ir numirė. Vaikinas, pabijojęs, kad jo mirusioji ragana naktij nesmaugtų, nujėjęs pas jaunesnę raganą klausti, ką turįs jisai daryti. Ši pasakė, kad dabar jau blogai, kitos rodos nėra, tiktai toki:
– Pajimk, – sako, – du karveliu, nueik pas tą numirėlę, atsisėsk ant rieklės, pasikišk karvelius po abiem pažarsčiais ir sėdėk.
Vakari nuėjo vaikesas ant šermenų, bet nusigandęs užlipo ant rieklės su karveliais po pažarsčiais. Vienum sykiu visi žmonys išnyko, tik atliko vaikesas ant rieklės ir mirusioji ragana. Tuojaus prisirinko pilna gryčia velnių, ir pati numirelė atsikėlo nu lentos. Ieško visur, bet nemato užmušėjo. Po valandos pamatė ant rieklės besėdintį. Tuojaus visi puolė ant jo, bet per tuos karvelius negalėjo prijeiti. Sutarė, kad reiki pririnkti tokių šipolėlių, kurių abu galu nudegę. Tuojaus visi velniai išlėke ir akies mirksnyje pririnko tokių šipolėlių, sukūrė ugnį po rieklei, kad ta nudegtų ir mušėjas nukristų. Karvelis vienas paliko pri vaikesa, o antras nulėke prašyti gaidžių, kad giedotų. Nulėkęs pas gaidžius, sakė:
– Gaideliai, giedokit: nekalta dūšia žūsta!
Gaidžiai atsakė:
– Kad da mūsų tėvai negieda.
– Kur jūsų tėvai?
– Miestuose.
Nulėkė į miestus, šaukdamas:
– Gaideliai, giedokit: nekalta dūšia žūsta.
– Kad da mūsų seneliai negieda.
– Kur jūsų seneliai?
– Akrūtuose važiuoja.
Nulėke į akrūtus, šaukdamas:
– Gaideliai, giedokit: nekalta dūšia žūsta.
Tie gaidžiai pradėjo giedoti, ir visi velniai išlakstė, o ragana negyva palika. Ir teip vaikesas par pagelbą karvelių paliko liuosas nu raganų užpuolimų.
