Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai:
– Tu jau nedurna – saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik, tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.
Kaip tik tėvai išvažiau, toj mergiščia tą vaiką pasodino po stogu an žolės, o pati išlėkė su vaikais an kelio. Lėkė žąsys pro šalį – pajėmė tą vaiką an sparnų ir nunešė pas raganą.
Parėjo mergiščia pas vaiką – jau vaiko nėr! Ji šūkavo visur – ir jau vaiks niekur neatsiliepė. Sako: „Tai jau galbūt žąsys nunešė“. Ir tuo taisės žąsis vyt. Vijo vijo, žiūri – stovi pečius. Sako:
– Pečiau pečiau, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Sako pečius:
– Paragauk iš manęs ruginės duonos, tai pasakysu.
– Aš pas savo tėvą kvietinės nenoru valgyt… – pasakė mergaitė ir nubėgo toliau. Pamatė stovint girinę obelį. Sako:
– Obelėle, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Sako:
– Suvalgyk vieną šitą girinį obuoluką, tai pasakysu.
– Aš pas savo tėvą sodinių nevalgau…
Ir nubėgo toliau. Bėga mergiščia, patiko – pieno upė, o kisieliaus krantai. Sako:
– Pasakyk, upele, kur žąsys nulėkė.
Atsiliepė upė:
– Paragauk mano kisieliaus su pienu, tai pasakysu.
Sako:
– Aš pas savo tėvą ir smetonėlės nevalgau…
Ir nubėgo toliau. Bėgdama patiko ažį. Sako:
– Ažiuk, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Ažys parodė jai kelią. Bėgo bėgo tuom keliu – pribėgo tokią stubelę. Stubelė stovi an vištos kojos ir sukasi. Inėjo in stubelę – sėdi boba ragana su kauline koja. Sėdi ir jos brolelis an suolo po langu ir bovijasi aukso obuoliais. Ji tą vaiką griebė, šoko per langą ir – bėgt namo. O boba sušaukė žąsis. Tos žąsys – ją vyt! Jau tos žąsys netoli – nėr kur jai dėtis. Pribėgo prie tos upės, sako:
– Upele upele, pakavok mane.
Sako:
– Paragauk kisieliaus su pienu, tai pakavosu.
Toj tuo paragau, o upė ją pakavo po krantu. Žąsys šalia pralėkė. O toj mergaitė – vėl bėgt, toj bėgt. Jau pamatė tas žąsis vėl netoli. Pribėgo prie tos obels, sako:
– Obele, pakavok.
Sako obelis:
– Suvalgyk vieną obuoluką, tai pakavosu.
Toj tuo suvalgė. Obelis ją paslėpė po savo šakom. Žąsys pralėkė šalia. O ji – vėl bėgt. Jau pamatė, kad žąsys netoli. Pribėgo prie to pečiaus, sako:
– Pečiau, paslėpk mane.
Sako:
– Paragauk iš manęs duonos, tai paslėpsu.
Toj tuo paragau – pečius paslėpė ją. Žąsys pralėkė pro šalį, o ji vėl bėt, tai bėgt. Ir parbėgo namo. O tos žąsys nepaviję nulėkė pas raganą. O tėvai kaip parvažiau, rado viską gerai. Davė mergaitei pyrago ir skepetaitę.
