Turtingas kalvis ejo, ieškodamas bėdos, nes per savo amžių bėdos nebuvo matęs. Ejo, ejo ir užejo tokią trobesiukę su dvejais mažais langais, kad negalėjo galvos iškišti. O buvo ten viena akla sena žmona Painiava, ragana. Įėjęs paklausė bobos tos:
– Ar tu nežinai bėdos, kur ją reikia atrasti?
– Eik į grinčiutę, pamatysi bėdą.
Anas, įėjęs į tos grinčiutės galą, atrado tris avis, garde užtvertas. Painiava, atsisėdus prie durų, neleidžia jo išeiti. Tas jau nusigando, nes suprato, kad tai Painiava.
Norėdamas ištrūkti iš triobos, pajėmė anas vieną avį ir metė jai į skraitą. Toji apčiupinėjsus, o matant, kad vilnos, paleido pro duris laukan. Vėl anas pajėmė kitą avį į glėbį, Painiavai mesdamas. Tą vėl apčiupinėjus paleido. Kalvis tada, pamatęs ant sienos kailinius, susivyniojo ir krito ant jos. Ir vėl ji, vilnas iščiupinėjus, paleido. Anas dabar sako:
– Aš ištrūkau ir nepamačiau bėdos!
– Kad tavo tokia laimė buvo, – Painiava sako, – tai eik, rasi į sieną įkištą aukso kirvelį, pasiimk!
Anas prie to kirvelio priejęs, traukia jį ir nebegali ištraukti. Nori ranką atimti – nebegali atimti. Mato, kad Painiava šlubu, šlubu ir ateina. O anas turėjo lenktinį peilį kišenėje. Jėmė savo ranką ir nupjovė. Painiava dabar sako:
– Tai tu pamatei dabar bėdą!
– Teisybė, pamačiau, – kalvis atsakė.
Nuejęs namon be rankos, sako:
– Dabar tai jau atradau bėdą!
