Gyveno kartą ragana, kuri turėjo dukterį ir podukrą. Savo dukterį ji mylėjo, nors ta buvo negraži ir pikta, o podukros nekentė, nors buvo gera ir graži. Sykį podukra prisikišo gražią prijuostėlę, kuri labai patiko raganos dukteriai. Pavydas nedavė jai ramumo, ir ji nuėjusi sako motinai: — Aš noriu ir turiu gauti tą prijuostėlę.
— Nesirūpink, mano vaikeli, — atsakė motina, — tu ją gausi Tavo sesuo seniai, nuspręsta nužudyti ir šiąnakt užmigs, aš nukirsiu jai galvą. Tik tu, žiūrėk, atsigulk pagal sieną, o ją palik prie krašto.
Bet podukra tuo laiku stovėjo kertėje ir netikėtai išgirdo jų kalbą. Per visą tą dieną raganos duktė nė nosies nekišo pro duris, o kai atėjo metas gulti, ji nuėjo pirma ir atsigulė pagal sieną; podukra palaukė ligi ji užmigo, nustūmė ją prie krašto, o pati atsigulė už jos. Naktį ragana atslinko prie lovos, dešinėj rankoj laikė kirvį, o su kaire apgraibė, ar guli kas prie krašto, paskui paėmė kirvį su abiem rankom, čekšt ir nukirto savo dukteriai galvą.
Tik ji atsitraukė, tuojau mergaitė atsikėlė ir nubėgo pas savo draugą, vardu Rolandas, ir pabeldė į duris. Kai jis pasitiko, ji jam tarė:
— Klausyk, mielas Rolandai, mes turim tuojau bėgti; pamotė norėjo mane nužudyti, bet nužudė savo pačios dukterį. Kai išaušus ji pamatys, ką padarė, nepaliks mūsų gyvų.
— Bet pirma paimk, — tarė Rolandas, — jos kerėjimo lazdą, kitaip mes neišsigelbėsime, jeigu ji panorės mus vytis.
Mergaitė paėmė tą lazdą, paskui nutvėrė nukirstą galvą ir nuvarvino vieną kraujo lašą prie lovos, kitą virtuvėj, o trečią ant laiptų. Ir tuomet ji su savo draugu išbėgo.
Atsikėlusi kitą rytą, ragana pašaukė savo dukterį, norėdama atiduoti jai prijuostėlę, bet ši neatėjo.
Pašaukė dar kartą:
— Kur tu?
— Aš čia, laiptus šluoju, — atsakė kraujo lašelis. Senė išėjo ant laiptų, bet nieko nerado ir pašaukė trečią
kartą:
— Tai kurgi tu?
— Aš virtuvėj šildaus, — atsakė antras kraujo lašelis. Nuėjo ragana į virtuvę, bet ir ten nieko nerado. Ir dar kartą ji pašaukė:
— Kurgi tu pagaliau pasidėjai?
— Aš guliu lovoj ir miegu, — atsakė trečias kraujo lašelis.
Nuėjo ji į kambarį, kur buvo lova, ir ką ten pamatė? Plaukė kraujuose jos tikroji duktė, pačios motinos nužudyta. Ji užsimovė savo septynmylius batus ir beregint prisivijo pabėgėlius.
Pamačiusi nebetoli raganą, mergaitė su lazdele pavertė Rolandą į ežerą, o save pačią į antį, kuri plaukė pačiam ežero vidury. Ragana atsistojo ant kranto ir ėmė berti į vandenį duonos trupinėlių, norėdama prisivilioti antį, bet antis neplaukė artyn, ir ši nieko nepešus turėjo eiti namo.
Paskui podukra su Rolandu vėl atvirto į žmones ir keliavo toliau per visą naktį, iki aušros. Rytą mergaitė pasivertė į gražią gėlę, augančią vidury erškėčio krūmo, o draugą pavertė į muzikantą.
Netrukus atlėkė ragana ir paklausė muzikanto:
— Prašom pasakyti, ar aš negalėčiau nusiskinti tos gražios gėlės?
— Žinoma, — atsakė muzikantas, — o aš tuo tarpu pagriešiu.
Ir kai ji skubėdama puolė į spygliuotą krūmą skinti gėlės, nes žinojo, kas ta gėlė buvo, muzikantas užgavo stygas, ėmė griežti tokį šokį, jog ragana noroms nenoroms turėjo šokti. Kuo greičiau jis griežė, tuo smarkiau ji šoko; spygliai nudraskė jai nuo kūno drabužius, subadė visą ligi kraujo, bet muzikantas nestojo ir tol griežė, kol ji pagaliau krito žemėn negyva.
Išsigelbėjus iš raganos nagų, Rolandas tarė:
— Dabar aš grįšiu pas tėvą pakalbėti apie vestuves.
— O aš tuo tarpu paliksiu čia, — atsakė mergaitė, — ir kad manęs niekas nepažintų, pasiversiu į raudoną akmenį.
Rolandas nuėjo, o mergaitė, pavirtusi į raudoną akmenį, stovėjo lauke ir laukė jo sugrįžtant.
Parvykęs į namus, Rolandas susipažino ten su kita mergaite, kuri jam taip patiko, jog jis visiškai apie paliktąją užmiršo. Nelaimingoji mergaitė ilgai ten gulėjo, o kai Rolandas nebegrįžo, ji nuliūdo, pasivertė į žolynėlį ir tarė sau: „Tegu geriau mane kas nors sumindo”.
Atsitiko vienam piemeniui ganyti savo avis tame pačiame lauke, kur išaugo tas žolynėlis.
Pamatęs tokią gražią gėlę, jis nuskynė ją ir parsinešęs namo įdėjo į dėžutę. Nuo to laiko jo namuose ėmė darytis stebuklai. Atsikelia jis rytą ir mato — visi darbai padirbti: kambarys išmazgotas, dulkės nuo stalo ir langų nušluostytos, krosnys iškūrentos, vanduo atneštas; sugrįžęs iš lauko, visados randa stalą uždengtą ir valgiais apkrautą. Jis negalėjo suprasti, kaip visa tai darėsi, nes nieko daugiau jo namuose nebuvo ir niekas negalėjo pasislėpti. Toks patarnavimas jam iš pradžių labai tiko, bet paskui pradėjo bijoti, ir nuėjo pas žiniuonę pasitarti.
Ta pasakė: — Čia bus kas pakerėta; atsikėlęs anksčiausią rytą gerai žiūrėk, ar koks daiktas kambary nejuda, ir jei tiktai pamatysi ką judant, tuojau užmesk baltą skepetą, ir kerai išnyks.
Piemuo taip ir padarė: atsikėlęs kitą rytą pamatė, kaip atsivožė dėžutė ir iš jos išlindo gėlė. Jis greitai prišoko prie jos ir užmetė baltą skepetą. Kerai tuojau išnyko, ir gėlės vietoj stovėjo prieš jį graži mergaitė, kuri prisipažino viską dirbusi jo namuose. Ji apsakė savo gyvenimą ir taip patiko tam berniokui, jog jis norėjo ją vesti, bet mergaitė atsisakė; ji vis tebebuvo ištikima Rolandui, tačiau prižadėjo Čia palikti ir toliau prižiūrėti jo namus.
Netrukus Rolandas turėjo kelti vestuves. Senovės papročiu, visos to krašto mergaitės turėjo eiti apdainuoti jaunavedžių. Tai išgirdusi, ištikimoji Rolando mergaitė taip nuliūdo, jog jai Širdis ko neplyšo, ji nenorėjo į vestuves eiti, tik kitos ją paėmė ir nusivedė. Kai ėjo jos eilė, ji vis traukėsi į užpakalį, bet kai visos mergaitės išdainavo, ji nebegalėjo išsisukti. Tik išgirdęs jos balsą, Rolandas tuojau pašoko ir tarė:
— Aš pažįstu tą balsą, čia mano tikroji nuotaka, ir kitos nereikia!
Viską, ką jis buvo užmiršęs, dabar gražiausiai prisiminė. Tada ištikimoji mergaitė ištekėjo už Rolando, pasibaigė jos vargai, ir prasidėjo laimingas gyvenimas.
