Dvylika brolių

Buvo sykį karalius ir karalienė; jie gyveno santaikoj ir turėjo dvylika vaikų, visi berniukai. Kartą sako karalius savo pačiai:
— Jei tryliktas vaikas, kuris mums gims, bus mergaitė, tai visi berniukai turės mirti, kad jos didesnis būtų turtas ir jai vienai tektų visa karalystė.
Jis liepė padaryti dvylika grabų, prikloti drožlių ir į kiekvieną įdėti po pagalvėlį. Padirbtus grabus sustatė tuščiam kambary, duris užrakino, raktą padavė karalienei ir liepė apie tai niekam nesakyti.
Nuo to laiko motina ištisas dienas sėdėjo susikrimtusi, ir kartą jaunėlis sūnus, kuris nuolat būdavo prie jos ir, kaip Biblijoj, turėjo Benjamino vardą, paklausė:
— Mamyte, kodėl tamsta vis tokia nuliūdusi?
— Brangusis vaikeli, — atsakė, — aš negaliu tau to sakyti.
Tačiau vaikas tol jos klausinėjo, kol ta nuėjusi atidarė kambarį ir parodė dvylika grabų, jau priklotų drožlių. Paskui ji tarė:
— Brangusis mano Benjaminai, tuos grabus liepė padaryti tėvas tau ir tavo broliams; jei man gims mergaitė, jūs būsite visi nužudyti ir šituose grabuose palaidoti.
Tai pasakiusi, motina apsipylė ašaromis, bet sūnus ėmė ją raminti:
— Neverk, brangioji mamyte, mes pabėgsime ir išsigelbėsime.
Motina atsakė:
— Eik su savo broliais į mišką, vienas įlipkit į aukščiausią medį ir žiūrėkit į pilies bokštą. Jei man gims sūnus, liepsiu iškelti baltą vėliavą, ir tada galėsite grįžti namo; o jei gims mergaitė, liepsiu iškelti raudoną vėliavą, ir tada turėsite bėgti kaip galima greičiau, ir tegu jums Dievas padeda.
Kiekvieną naktį atsikėlusi melsiuosi už jus, žiemą — kad galėtumėt prie ugnies pasišildyti, vasarą — kad nekeptumėte nuo karščio.
Paskui jis palaimino sūnus ir jie iškeliavo, broliai po kits kito turėjo eiti sargybą: kiekvienas iš eilės lipo į aukščiausią ąžuolą ir žiūrėjo į bokštą. Po vienuolikos dienų atėjo eilė Benjaminui, ir jis besergėdamas pamatė iškeltą raudoną vėliavą, kuri reiškė, kad jie turi mirti. Tai išgirdę, broliai užsirūstino ir sako:
— Argi mes turime žūti dėl mergaitės! Prisiekime atkeršyti — kur tik sutiksime kokią mergaitę, tuojau ją savo rankomis nudėsime.
Paskui jie nuėjo į girios vidurį, rado ten mažą tuščią trobelę ir tarė:
— Apsigyvenkim mes čionai; tu, Benjaminai, būdamas visų jauniausias, lik namie ir šeimininkauk, o mes eisim medžioti.
Jie medžiojo po girią, šaudė kiškius, stirnas ir paukščius ir nešė Benjaminui; tas parneštą žvėrieną kepė, ir visi tuo mito. Toj trobelėj išgyveno jie dešimtį metų ir nepamatė, kaip greit praėjo laikas.
Duktė, kuri gimė karalienei, tuo tarpu augo, buvo labai gera ir graži ir turėjo kaktoj aukso žvaigždę. Kartą, velėdama žlugtą, pamatė ji dvylika vyriškų marškinių ir klausia motinos:
— Kieno tie marškiniai, jie tėvui, rodos, per maži?
— Tai tavo dvylikos brolių, — atsakė su širdies skausmu motina.
— O kur tie mano broliai, kad aš nieko apie juos nesu girdėjusi? — toliau klausė duktė.
Motina atsakė:
— Tik Dievas žino, kur jie yra; kažkur dabar vargšai klaidžioja.
Ji paėmė mergaitę, atrakino kambarį ir parodė dvylika grabų, kuriuose buvo priklota drožlių ir gulėjo padėti pagalvėliai.
— Šie grabai buvo skirti tavo broliams, bet jie slapčiai išbėgo prieš tavo gimimą, — tarė motina ir jai viską apsakė. Mergaitė tarė: — Neverk, brangioji mamyte, aš eisiu ir suieškosiu savo brolius.
Ji paėmė dvylika marškinių ir iškeliavo tiesiai į tą pačią girią. Ji ėjo visą dieną ir vakare priėjo mažą trobelę, Įėjusi į vidų, rado jauną bernioką, kuris išvydęs jos gražumą, jos karališkus rūbus ir aukso žvaigždę kaktoj, labai nustebo ir paklausė:
— Iš kur eini ir kur keliauji?
— Ji atsakė:
— Aš esu karaliaus duktė, ieškau savo brolių, eičiau kiaurai pasaulio, kad tik juos rasčiau, — ir parodė dvylika jų marškinių.
Benjaminas suprato, kad čia jo sesuo, ir tarė:
— Aš esu Benjaminas, tavo jaunėlis brolis.
Sesuo ir brolis puolė vienas antram ant kaklo, iš džiaugsmo ėmė verkti ir bučiuotis. Paskui brolis sako:
— Brangioji sesute, vienas dalykas negerai: mes esam prisiekę nužudyti kiekvieną mergaitę, kuri mums paklius į rankas, nes dėl mergaitės turėjom palikti savo karalystę.
Sesuo atsakė:
— Su mielu noru mirsiu, jei savo mirtim išvaduosiu brolius.
— Ne, — tarė jis, — tu neturi mirti, lįsk po ta statine ir lauk; kai sugrįš vienuolika brolių, aš su jais susikalbėsiu.
Ji palindo ir atsisėdo po statine. Temstant sugrįžo iš medžioklės broliai, rado išvirtą vakarienę, susėdo už stalo ir ėmė valgyti.
— Kas girdėti? — paklausė broliai.
— Argi nieko nežinote? — tarė Benjaminas.
— Ne, — tie atsakė. Benjaminas sakė toliau:
— Buvote girioj, o žinote mažiau kaip aš, pasilikęs namie.
— Tai pasakok! — sušuko jie. Bet jis tarė:
— Prižadėkite nežudyti pirmosios mergaitės, kurią pamatysite!
— Prižadam, — visi atsakė, — mes jos tikrai pasigailėsim, tik pasakok. — Mūsų sesuo čia, — tarė Benjaminas, pakėlė statinę, ir visi išvydo gražią karalaitę su aukso žvaigžde kaktoj. Visi baisiai nudžiugo, ėmė seserį apkabinę bučiuoti ir tuojau iš visos širdies ją pamilo.
Ji likdavo su Benjaminu namie ir padėdavo jam ruoštis. Kiti broliai medžiodavo po mišką, šaudydavo stirnas, laukinius karvelius ir kitus paukščius, kad turėtų ką valgyti, o sesuo su Benjaminu tą mėsą taisė. Ji eidavo ieškoti malkų ir valgomų žolių, kaitė puodus, ir ligi broliai grįždavo namo, pietūs visados būdavo baigti. Taip pat ji žiūrėjo namų tvarkos, klojo brolių lovas baltomis paklodėmis, o jie būdavo visados patenkinti ir gyveno su ja didelėj meilėj.
Kartą brolis su seseria išvirė puikius pietus, ir visi susirinko, susėdo už stalo, ėmė gerti, valgyti ir džiaugtis. Prie tų namelių buvo darželis, kuriame augo dvylika lelijų. Norėdama padaryti broliams malonumą, sesuo nusprendė tas lelijas nuskinti ir broliams po pietų padovanoti. Bet lig tik tas lelijas nuskynė, tuoj broliai pavirto į varnus, iškilo į orą ir nuskrido per mišką, o trobelė su darželiu išnyko. Nelaiminga mergaitė liko didelėj girioj viena. Apsigręžusi pamatė seną moteriškę, kuri jai tarė:
— Mano vaikeli, ką tu padarei? Kam tu skynei lelijas? Tai buvo tavo broliai, kurie dabar turės varnais skraidyti amžinai. Mergaitė verkdama paklausė:
— Argi nebėra kelio jiems išgelbėti?
— Ne, — atsakė moteriškė, — nors, tiesą sakant, vienas yra, bet jis toks sunkus, jog tau nieko nepadės; norėdama išgelbėti brolius, tu turėtum septynerius metus būti nebylė, nekalbėti ir nesijuokti, ir jei pasakytum bent vieną žodelį, nors lig septynerių metų tik viena valanda beliktų, viskas žūtų, ir tavo broliai tuo vienu žodeliu būtų užmušti.
Mergaitė tarė sau:
— Aš tvirtai tikiu, kad išgelbėsiu savo brolius.
Rado aukštą medį, įlipo ir ėmė verpti nieko nekalbėdama ir nesijuokdama. Atsitiko, kad tam miške medžiojo kartą karalius, jo šuo pribėgo prie medžio, kuriame sėdėjo mergaitė, ėmė aplink lakstyti ir loti į viršų. Karalius prisiartino prie medžio ir išvydo gražią karalaitę, kurios kaktoj žibėjo aukso žvaigždė; jis buvo taip sužavėtas jos gražumu, jog tuojau paklausė, ar netiktų už jo tekėti. Ji nieko neatsakė, tik linktelėjo truputį galvą. Jis pats įlipo į medį, iškėlė ją iš ten, pasisodino ant savo žirgo ir parnešė namo. Vestuvės buvo iškeltos puikios, visi ūžė, linksminosi, tik viena jaunoji nieko nekalbėjo ir nesijuokė.
Po kelerių metų laimingo gyvenimo karaliaus motina, pikta moteriškė, ėmė šmeižti jaunąją karalienę, sakydama savo sūnui:
—Tu vedei elgetos dukterį, gal ji kokia žiniuonė ir kažką paslapčiomis veikia. Jei ji nebylė ir nekalba, tai galėtų bent juoktis, o kas nesijuokia, to sąžinė negryna.
Karalius iš pradžių nenorėjo tikėti, bet senė tol jį gundė, tol kaltino marčią visokiais nusižengimais, jog tas pagaliau įtikėjo, ką motina sakė, ir liepė savo pačią nužudyti.
Buvo tada sukrautas kieme didelis laužas, ant kurio turėjo sudegti karalienė. Karalius stovėjo aukštai prie lango ir žiūrėjo į kiemą su ašaromis akyse, nes jis vis dar mylėjo savo pačią. Kai ji buvo pririšta prie stulpo ir raudoni liepsnos liežuviai jau siekė jos drabužius, pasibaigė paskutinė tų septynerių metų valanda. Staiga kažkas ore suūžė, atskrido dvylika varnų ir nusileido žemėn; lig tik pasiekė žemę, tuoj iš jų atvirto dvylika karalaitės brolių, kuriuos ji išvadavo.
Jaunikaičiai išdraskė laužą, užgesino ugnį, paleido seserį ir apkabinę ėmė ją bučiuoti. Dabar ji vėl galėjo kalbėti ir apsakė karaliui, kodėl ji vis tylėjo ir niekados nesijuokė. Išgirdęs, kad ji buvo nekalta karalius labai nudžiugo, ir nuo to laiko abudu gyveno kartu ir didelėj santaikoj ligi pat mirties.
Piktoji ragana buvo atiduota į teismą, kuris liepė ją įkišti į statinę, pripildytą verdančios dervos ir nuodingų gyvačių, ir ji ten gavo baisų galą.