Buvo toks dikčiai bagotas gaspadorius. Jis an savo lauko turėjo valstietį. Tas valstietis, būdavo, dirba pas tą bagočių per nedėlią, tai subatoj, būdavo, gauna gorčių rugių. O turėjo pačią ir vaikų, reikėjo maitytis.
Sykį parėjo namo tas valstietis subatos vakare. Boba norėtų išvirt kokios buizos, ale ugnies neturi. Sako boba:
– Aik tu parnešk ugnies no gaspadoriaus.
Tas žmogus, nuvėjęs netoli to gaspadoriaus, rado tokį senuką ugnį kūrinant. Sako:
– Kur aini, vaikeli?
Sako:
– Ainu pas gaspadorių ugnies.
Sako senuks:
– Laikyk skverną – aš tau duosu.
Sako tas žmogus:
– Sudegs mano skvernas.
– Nesudegs, tik laikyk.
Žmogus pagalvojo: „Tegu pila – žiūrėsiu, kokia čia ugnis. O jei degs, tai išmesu“.
– Na, tai pilk ugnies, tėvuli.
Tas senuks, pajėmęs spatą, inpylė jam in skverną penkis spatus žarijų. Jis, nešdamas namo, žiūri – skvernas nedega. O kad parėjo, žiūri, kad pilnas skvernas auksinių pinigų. Jau jam nereik nė ugnies. Prisipirko visko jau, ir jis gyvena kaip visi žmonės.
Po nedėliai jau jis neateina dirbt pas tą bagočių. Nusiuntė sūnų, kad jį pavadytų, o kad jau jis atėjo, klausė jo:
– Del ko tu neateini dirbt?
Sako:
– Dabar maisto turu, reik pasilsėt.
– N’o kur tu gavai maisto?
– Aš ėjau pas jus parsinešt ugnies – radau tokį senuką kūrinant ugnį. Tai jis mā inpylė in skverną penkis spatus žarijų. O kai parnešiau namo, rados skverne auksiniai pinigai. Tai dabar turu visko.
Dabar tas bagočius liep išgesyt ugnį – vakare aina jis pas tą valstietį ugnies. Beaidams rado ir jis tą senuką kūrinant ugnį. Sako:
– Tėvuli, paskolyk ugnies: pabaigėm ugnį.
Sako senuks:
– Neteisybę šneki, kad pabaigėt ugnį: tavo pilni kampai ugnies.
Tas bagočius atsigrįžo – žiūri, kad jo triobos jau visos dega.
Tai godušiui vis teip aina.
