Pasaka apie mergaitę

Vie­ną kar­tą gy­ve­no el­ge­ta Vi­lis su sa­vo mer­gai­te ma­žo­je pir­te­lė­je pa­gi­riais. Kar­tą at­vy­ko pui­kus po­nas in tą pir­te­lę, sa­ky­da­mas, kad gir­dė­jęs nuo žmo­nių, pas jį esan­ti gra­ži mer­gai­tė, ku­rią jis no­rė­tų ves­ti. El­ge­ta mer­gai­tę ne­be­nor vel­tui ati­duo­ti.
– Ge­rai, – at­sa­ko po­nas. – Aš tie­siu si­dab­ro re­te­žį (len­ciū­gą) nuo ta­vo pir­ties lig sa­vo dva­rui. Ry­toj lai ta­vo duk­tė ei­na tik pa­gal to re­te­žio, tai ma­ne at­ras.
Mer­gai­tė nuo ry­to ei­na per tan­kų, stam­bų miš­ką, kur vie­to­mis ne­be­ga­li nei kiau­rai per­ei­ti. Pa­va­ka­riais re­te­žis pa­si­bai­gė prieš var­tus. Ji pa­si­bal­dė in tuos var­tus. Ta­da at­ėju­si mo­te­riš­kė ati­da­rė var­tus. Ūkinin­kė mer­gai­tė pa­ma­tė iš kiek­vie­nos var­tų pu­sės du le­vu (di­vi lau­was). Ši nu­si­gan­do, bet mo­te­riš­kė dran­sin­da­ma sa­ko, kad le­vai inei­nant sve­ti­miems nie­ko blo­go ne­da­rą, bet jei­gu sve­ti­ma­sis no­rė­tų lau­kan iš čia iš­si­dan­gin­ti, tai su­plė­šy­tų jį in šmo­tus. Tai vis dar nie­ko. Mer­gai­tė ga­vo su­pras­ti, kad tai yra pi­lis, pri­de­rian­ti už­mu­šė­jams, ku­rie iš­ėjo plėš­tų. Ji pa­no­rė­jo ei­ti at­gal, bet mo­te­riš­kė pa­mo­kė, kad ji vie­no­je bač­ko­je pa­si­slėp­tų: už­mu­šė­jai, apė tą lai­ką nuo me­džiok­lės grįž­tą, ga­lė­tų ją var­tuo­se su­tik­ti. El­ge­tai­tė pa­klau­sė ir pa­si­slė­pė bač­ko­je…
Bet pa­kol ji pa­si­slė­pė bač­ko­je, už­mu­šė­jai jau at­ei­na su ka­ra­liaus duk­te­ria. Ka­ra­lai­tė bu­vo ap­tai­sy­ta la­bai bran­gio­mis dra­pa­no­mis ir tu­rė­jo bran­gius žie­dus ant pirš­tų. Už­mu­šė­jai trau­kė ka­ra­lai­tei nuo pirš­tų žie­dus. Kad vie­ną žie­dą ne­be­ga­lė­jo leng­vai nuo pirš­to nu­mau­ti, tai tie žvėrys, pa­ė­mę kir­vį, nu­kir­to jai pirš­tą su žie­du. Nu­kirs­ta­sis pirš­tas nu­lė­kė in tą bač­ką, kur bu­vo pa­si­slė­pu­si Vi­lio el­getos mer­gai­tė. Vie­nas iš už­mu­šė­jų no­ri jau ei­ti tą pirš­tą pa­im­ti, bet – ant lai­mės – ant­ra­sis su­šu­ko:
– Ko tu čia ieš­ko­si – ra­si ry­toj, ant nak­ties lai liek­ti.
Už­mu­šė­jai, pa­bai­gę ka­ra­lai­tę api­plė­ši­nė­ti, įstū­mė ją ka­lė­ji­man, pas­kui už­mu­šė­jai, pa­val­gę va­ka­rie­nę, nu­ė­jo gult. Nak­tyj, ka­da vi­si už­mu­šė­jai mie­go­da­mi knar­kė, mer­gai­tė iš­lin­do iš bač­kos ir at­si­mi­nė, kad tro­bos prie­me­nė­je re­gė­jo pa­dė­tą mė­są ir duo­nos ke­pa­lą. In vie­ną ran­ką pa­ė­mė ji mė­są, o int an­trą – duo­nos ke­pa­lą. Prie var­tų pa­me­tė vie­nam le­vui mė­są, ant­ram – duo­ną. Pa­kol le­vai tą su­ėdė, toj iš­ėjo per var­tus laukan. Bet nak­tis bu­vo tam­si, ne­be­ga­lė­jo si­dab­ro re­te­žį ma­ty­ti. Mer­gai­tė at­si­gu­lė po tan­kiu ka­du­giu ir ma­nė ry­toj brėkš­tant na­mon nu­ei­ti. Le­vai ta­da, tai, kas bu­vo pa­mes­ta, su­ėdę, pra­dė­jo bai­siai rėk­ti. Ak, koks tad bai­su­mas! Plė­ši­kai pa­ki­lę tuo­jaus pra­dė­jo bė­gio­ti su de­gan­čiais ne­dė­gu­liais ran­ko­se, ieš­ko­da­mi po miš­ką. Lai­min­gai at­si­ti­ko, nes jų per­dė­ti­nis lie­pė ji­ems miš­ko gi­lu­me ieš­ko­ti. Plė­ši­kai nie­ko ne­be­ra­do.
Ant ry­to­jaus mer­gai­tė at­ėjo svei­ka pas tė­vą ir iš­pa­sa­ko­jo, ką per­gy­ve­nus. Tė­vas nu­ė­jo pas ka­ra­lių, ap­sa­ky­da­mas, kad jo duk­tė už­mu­šė­jų na­guo­se. Ka­ra­lius, pa­ė­męs ka­ru­me­nę, lie­pė Vi­lio mer­gai­tei ei­ti prie­šais, ro­dant už­mu­šė­jų pi­lį. Ka­ru­me­nė at­ra­do ka­ra­lai­tę ka­lė­ji­me ir iš­lei­do ją. Ka­ra­lius lie­pė už­mu­šė­jus iš­kar­ti, pi­lį su­nai­kin­ti, bet vi­sus už­mu­šė­jų tur­tus ir pi­ni­gus el­ge­tos Vi­lio duk­te­riai ati­da­vė. Už tų už­mu­šė­jų pi­ni­gus Vi­lis pui­kią pi­lį pa­sta­tė sa­vo duk­te­riai…