Vieną kartą gyveno elgeta Vilis su savo mergaite mažoje pirtelėje pagiriais. Kartą atvyko puikus ponas in tą pirtelę, sakydamas, kad girdėjęs nuo žmonių, pas jį esanti graži mergaitė, kurią jis norėtų vesti. Elgeta mergaitę nebenor veltui atiduoti.
– Gerai, – atsako ponas. – Aš tiesiu sidabro retežį (lenciūgą) nuo tavo pirties lig savo dvarui. Rytoj lai tavo duktė eina tik pagal to retežio, tai mane atras.
Mergaitė nuo ryto eina per tankų, stambų mišką, kur vietomis nebegali nei kiaurai pereiti. Pavakariais retežis pasibaigė prieš vartus. Ji pasibaldė in tuos vartus. Tada atėjusi moteriškė atidarė vartus. Ūkininkė mergaitė pamatė iš kiekvienos vartų pusės du levu (divi lauwas). Ši nusigando, bet moteriškė dransindama sako, kad levai ineinant svetimiems nieko blogo nedarą, bet jeigu svetimasis norėtų laukan iš čia išsidanginti, tai suplėšytų jį in šmotus. Tai vis dar nieko. Mergaitė gavo suprasti, kad tai yra pilis, priderianti užmušėjams, kurie išėjo plėštų. Ji panorėjo eiti atgal, bet moteriškė pamokė, kad ji vienoje bačkoje pasislėptų: užmušėjai, apė tą laiką nuo medžioklės grįžtą, galėtų ją vartuose sutikti. Elgetaitė paklausė ir pasislėpė bačkoje…
Bet pakol ji pasislėpė bačkoje, užmušėjai jau ateina su karaliaus dukteria. Karalaitė buvo aptaisyta labai brangiomis drapanomis ir turėjo brangius žiedus ant pirštų. Užmušėjai traukė karalaitei nuo pirštų žiedus. Kad vieną žiedą nebegalėjo lengvai nuo piršto numauti, tai tie žvėrys, paėmę kirvį, nukirto jai pirštą su žiedu. Nukirstasis pirštas nulėkė in tą bačką, kur buvo pasislėpusi Vilio elgetos mergaitė. Vienas iš užmušėjų nori jau eiti tą pirštą paimti, bet – ant laimės – antrasis sušuko:
– Ko tu čia ieškosi – rasi rytoj, ant nakties lai liekti.
Užmušėjai, pabaigę karalaitę apiplėšinėti, įstūmė ją kalėjiman, paskui užmušėjai, pavalgę vakarienę, nuėjo gult. Naktyj, kada visi užmušėjai miegodami knarkė, mergaitė išlindo iš bačkos ir atsiminė, kad trobos priemenėje regėjo padėtą mėsą ir duonos kepalą. In vieną ranką paėmė ji mėsą, o int antrą – duonos kepalą. Prie vartų pametė vienam levui mėsą, antram – duoną. Pakol levai tą suėdė, toj išėjo per vartus laukan. Bet naktis buvo tamsi, nebegalėjo sidabro retežį matyti. Mergaitė atsigulė po tankiu kadugiu ir manė rytoj brėkštant namon nueiti. Levai tada, tai, kas buvo pamesta, suėdę, pradėjo baisiai rėkti. Ak, koks tad baisumas! Plėšikai pakilę tuojaus pradėjo bėgioti su degančiais nedėguliais rankose, ieškodami po mišką. Laimingai atsitiko, nes jų perdėtinis liepė jiems miško gilume ieškoti. Plėšikai nieko neberado.
Ant rytojaus mergaitė atėjo sveika pas tėvą ir išpasakojo, ką pergyvenus. Tėvas nuėjo pas karalių, apsakydamas, kad jo duktė užmušėjų naguose. Karalius, paėmęs karumenę, liepė Vilio mergaitei eiti priešais, rodant užmušėjų pilį. Karumenė atrado karalaitę kalėjime ir išleido ją. Karalius liepė užmušėjus iškarti, pilį sunaikinti, bet visus užmušėjų turtus ir pinigus elgetos Vilio dukteriai atidavė. Už tų užmušėjų pinigus Vilis puikią pilį pastatė savo dukteriai…
1 comment. Leave new
labai labai idomi pasakele liuks kokia faina xD