Kitąsyk gyveno vienas žmogus prie girios. Jis turėjo vieną dukterį. O ta jo duktė tokia graži buvo, kad kitos tokios an svieto nebuvo.
Sykį vasarą tas žmogus nuvėjo su tąj savo dukteria in girią vuogų rinktie. Berankiodami didelėse giriose paklydo. Jiem beklaidžiojant, sutiko žmogžudį. Tas žmogžudis sako:
– Parduok tu man savo dukterį. O kad jeigu nenori parduot, tai užmušu abudu!
Ką tam tėvui daryt? Mislia ir teip, ir teip: „Neparduosu – abudu mirsim. O kad parduosu – abudu liksim gyvi“. Verkdams atidavė žmogžudžiui savo mylimą dukterį, o tas žmogžudis už jos gražumą davė tėvui penkis šimtus raudonųjų.
Tas tėvas parklaidžio namo, o tas žmogžudis, akis tai merginai užrišęs, nusivedė in gilumą girios, in savo gyvenimą. Dieną tas žmogžudis su jąj būna, o naktį ji viena, o jis išeina žmonių muštie ir pinigus atiminėt. Ale ji naktį bijo ait žiūrėt jo gyvenimo, o dieną negali, ba jis namie.
Ale sykį jis išsirengė an daug dienų in kelionę, o ją paliko vieną namie. Toj mergaitė apžiūrė visus jo sklepus – rado sklepus pinigų, drabužių, maisto, žmonių kūnų. Ji pamislio sau: „Ką aš čia būsu. Mėgysu bėgt – mažu kur tik išeisu iš tos girios“. Pajėmė, kiek galėjo pakelt, pinigų, pajėmė maisto an kelio ir – ait, tai ait. Ėjo ėjo per tą girią, kaip ilgai, nežinau, – išėjo ji iš tos girios. Ale jau ji nieko nematė prieš akis, kaip tik marių vandenį. Ji aina pamariu, žiūri – plaukia laivas. Ji stovėdama pamojo skepeta. Pamatė marininkai – privažiavę pajėmė ją. Ir nuplaukė jau in kitą karalystę prie karaliaus miesto. O kad sustojo, ten vaikščio karalius. Pamatė, kad tokia graži pana atplaukė, – jis pajėmė in savo dvarą. O tas karalius da buvo nevedęs. Tas karalius ją padabojo ir pajėmė sau už pačią. Paskui ji karaliui apsakė visą savo praeitį gyvenimo. Tas karalius tuo pajėmė laivą, pajėmė kereivių ir nuplaukė per marias in tą girią ieškot to žmogžudžio. Pradėjo ieškot – ir atrado tuos urvus, tą žmogžudį miegantį rado da su dvylika savo tokių brolių. Tuo juos visus užmušė, o tuos turtus pargabeno in tą karalystę.
