Gyveno kartą du broliai kareiviai, vienas buvo turtingas, antras beturtis. Nusibodo beturčiui vargti, numetė kareivio drabužius ir ėmė ūkininkauti. Išarė jis savo žemės sklypą ir pasėjo ropes. Sėkla gražiai sudygo, ir viena ropė išaugo baisiai didelė ir drūta, o ji vis dar augo, todėl ją drąsiai galėjai pavadinti visų ropių karaliene, nes niekas tokios niekados nebuvo matęs ir kažin ar kada pamatys.
Pagaliau ji užaugo tokia didelė, jog vos tilpo į vienus ratus, o vežti reikėjo du jaučius kinkyti, ir žmogelis neišmanė, ar čia jam turi būti laimė, ar nelaimė. Pagaliau pagalvojo: „Pardavęs ne kažką už ją gausi, o privalgyti gali ir mažų. Geriausiai padarysiu nuvežęs ją karaliui ir tuo išreikšiu jam pagarbą”. Taip nutaręs įsivertė ropę į ratus, pasikinkė porą jaučių, nuvežė ir padovanojo karaliui.
— Iš kur tokia neregėta ropė? — tarė karalius. — Daug nuostabių daiktų esu matęs, bet tokio niekados. Iš kokios sėklos ji galėjo išaugti? Arba gal tik vienas esi toks laimingas, kad moki tokias auginti?
O ne, — atsakė sodietis, — neturiu aš laimės, buvau pavargęs kareivis ir, negalėdamas pramisti, turėjau numesti kareivio drabužius ir pradėti knisti žemę. Turiu as brolį, jis turtingas, ir tamsta jį gerai pažįsti, o aš nieko neturiu ir esu visų pamirštas.
Karalius jo pasigailėjo ir tarė: Aš jam padovanosiu Karalyste. Ir jam davė aukso, žemės, pievų ir gyvulių tiek, kad ano brolio turtas nė lygintis negalėjo:
Didžturtis išgirdęs, ką brolis už vieną ropę gavo, ėmė baisiai pavydėti ir sukti galvą, kaip ir jam tą laimę pasiekti. Jis norėjo gudriau pasielgti: paėmęs nusiuntė karaliui aukso ir arklių, manydamas už tai sulaukti daug didesnės jo dovanos; jei brolis už vieną ropę gavo tiek turto, tai jis už tokius brangius daiktus turėtų gauti nepalyginti daugiau!
Karalius padėkojo už dovanas ir pasakė, kad jokiu geresniu ir retesniu daiktu negalėtų jam atsimokėti, kaip ta didelė ropė. Didžturtis gavo dėtis brolio ropę į savo ratus ir vežtis namo. Namie nežinojo, ant ko išlieti savo pyktį, kol jam neatėjo nedora mintis nužudyti brolį. Jis papirko žmogžudžius ir liepė jiems pasislėpus laukti, o pats nuėjo pas brolį ir sako:
— Mielas broli, aptikau užkastus pinigus, einam išsiimti ir tarp savęs pasidalyti.
Tam patiko, ir išėjo jis su broliu nieko pikta nesitikėdamas. Kai jie nuėjo į tą vietą, kur turėjo būti pinigai, žmogžudžiai jį pagavo, surišo ir norėjo karti. Tuo tarpu išgirdo bėgant arklį ir kažką atidainuojant, jie išsigando, skubėdami įkišo nelaimingą žmogų į maišą, pakabino ant šakos ir nubėgo. Pakartasis tol draskėsi, kol praplėšė maiše skylę ir iškišo galvą. Keliu per mišką jojo gizelis ir linksmą dainelę dainavo.
— Sveikas gyvas, bičiuli!
Gizelis apsidairė aplink, nematyti buvo, iš kur ėjo balsas, ir pagaliau paklausė:
— Kas mane šaukia? Tas atsiliepė iš medžio:
— Pakelk akis, aš čia sėdžiu aukštai išminties maiše; per trumpą laiką tiek išmokau, kiek negali išmokyti visos mokyklos. Dar kiek pabuvęs išmoksiu viską ir nulipsiu išmintingiausias pasauly žmogus. Aš pažįstu žvaigždes ir dangaus ženklus, suprantu kiekvieno vėjelio pūstelėjimą, galiu suskaityti jūros smiltis, moku išgydyti visas ligas, žinau žolių, paukščių ir akmenų vardus. Tik patekęs į mano vietą pajustum, kiek gero plaukia iš to išminties maišo.
Tai išgirdęs, gizelis labai nustebo ir tarė:
— Palaiminta valanda, kurioj aš tave radau; ar negalėčiau kiek tame maiše pabūti?
Tas iš medžio atsakė, lyg nenorėdamas sutikti:
— Gal ir leisiu truputį pabūti, tik už gerą atlyginimą, bet vis tiek valandėlę turėsi palaukti, man liko dar šis tas išmokti. Kiek palaukė gizelis, nusibodo jam stovėti, ir jis ėmė prašyti greičiau leisti, sakydamasis labai trokštąs išminties. Tas iš viršaus apsimetė pagaliau sutinkąs ir tarė:
— Kad galėčiau išeiti iš išminties maišo, nuleisk jį su virve žemyn, tada pats įlipsi.
Gizelis tuojau nutraukė maišą į apačią, atrišo jį, paleido žmogų, sušuko:
— Dabar kelk mane aukštyn, — ir jau bekeliąs koją į tą maišą.
— Palauk, — atsakė tas, — taip nedera.
Pagavo jį už galvos, įgrūdo į maišą aukštyn kojomis, kietai užrišo ir įtraukė į medį; paskui pakratė ore ir tarė:
— Kas girdėti, bičiuli? Gal jau junti einant išmintį? Tai pagyvenk čia trupučiuką, kol tapsi išmintingesnis.
Paskui sėdo ant gizelio arklio ir nujojo, o po valandos atsiuntė žmogų iš maišo jo paleisti.
