Vienas eigulys turėjo labai gudrų sūnų. Ponas, sužinojęs apie savo eigulio sūnaus gudrumą, siuntė ūkvedį atvesti to gudruolio į dvarą. Ūkvedys nujojo, pririšo arklį prie durų staktos ir išdidžiai, kaip briedis, eina eigulio trobon.
Gudrusis jaunikaitis, virtuvės kampe atsitūpęs, burbtelėjo jam už nugaros:
– Šitas tai net su rėčiu vandenį nešdamas gali į mėnulį dairytis.
Ūkvedys, išgirdęs tokius žodžius, klausia:
– Ką ten veiki?
– Verdu tuos, kurie kits kitą gainioja.
– Kur tavo tėvas?- vėl išdidžiai paklausė ūkvedys.
– Mano tėvas išėjo miškan stirnų šaudyti. Kurią nušaus, tą miške paliks; kuri liks gyva, namo parsineš.
– Tau liepta į dvarą ateiti!- sušuko ūkvedys.
– Na, kam liepta pėsčiam eiti, tas važiuotas nevažiuos!
– Ne pėsčiam,- ūkvedys ėmė aiškinti.- Ponas tau, gudruoli, liepė ateiti nei plikam, nei apsirengusiam, nei raitam, nei pėsčiam.
Ir priešais rūmus turi sustoti tarp žiemos ir vasaros.
Iš ryto jaunikaitis išsirengė plikas, įsisiautė į tinklą, pasiėmė į glėbį katę, apsižergė ožką ir, traukdamas vaikiškus ratelius ir rogutes, nukeliavo į dvarą.
Ūkvedys paleido nuo grandinės šunis ir užpiudė jais pusplikį bernioką.
Tada šis paleido katę.
Šunys puolė vytis katę ir nuliuoksėjo per tvoras. Jaunikaitis kniupdams griūdams su savo ožka atsivarė prie rūmų didžiųjų durų.
Ten sustojo, viena ranka laiko vežimėlį, kita – rogutes ir sako:
Štai, pone, atvykau – nei plikas, nei apsirengęs, nei raitas, nei pėsčias ir stoviu tarp žiemos ir vasaros.
Gerai, gerai, maino sūnau. Matau, kad iš tiesų gudrus esi. Bet sakyk man, ką reiškia tie tavo žodžiai, kuriuos vakar ūkvedžiui sakei?
– Čia, pone, nėra ko nesuprasti. Nešti su rėčiu vandenį – be reikalo lakstyti. O jei kas dairosi į mėnulį, tai dažnai taip galvą iškėlęs vaikšto, jog nė savo nosies nemato. Virti tuos, kurie kits kitą gainioja,- tatai žirnius šutinti. O nušautą palikti miške, nenušautą parsinešti namo – reiškia blusas gaudyti.
Ponas pasidžiaugė jaunikaičio sumanumu ir nusiuntė jį į gretimą dvarą urėdu mokytis.
Po keturių dienų jaunikaitis grįžta ir sako, kad urėdo amatą jau išmainąs.
– Taip greitai? Na tai pasakok, ką gero išmokai?
– Viską, pone! Jau pirmą dieną išmokau, kad lazdos žmonėms mušti nereikia su uolekčia matuoti. Kuo šmaikštesnė rykštė, tuo smagiau kirsti. Antrą dieną išmokau, kad sodiečių gyvulius reikia sugrėbti, kai dar jie per tris žingsnius nepriėję iki dvaro žemės.
Trečią dieną išmokau vis platesnį, o ne siauresnį barą žmonėms užduoti. Ketvirtą dieną sužinojau, kad už gerą tarnybą jūs man kitais metais savo kambarinę duosit į žmonas.
Ponas ir priėmė gudrų jaunikaitį už urėdą. O tasai, vos urėdu patapęs, per daug bičiuliškai su žmonėmis ėmė gyventi. Pono pačiai tai lyg krislas akyje. Ji ir sako vyrui:
– Tavo naujasis urėdas eina išvien su žmonėmis. Jei netiki, liepsiu nunešti į jaują spintą, vakare tyliai į ją įlįsiu ir naktį pasiklausysiu, kas jaujoj dedasi.
Pasakyta – padaryta. Tarnams paliepia įnešti spintą jaujon, o urėdui pasako, kad ją išdžiovinti nori.
Bet negi gudrus šuo nesuuos šeško olos!
Urėdas įsako spintą užkelti ant ardų ir taip pakurti krosnį, kad nedorėlė ten nutrokštų.
Ponas iš ryto eina žiūrėti ir pamato, kad per savo kvailą galvą pačią nugalavo. Iš didžio sielvarto jis pasistvėrė arklį ir leidosi per laukus be kelio, be takelio.
Tačiau pono išjota kumele. Tatai žinodamas, urėdas pririšo kumeliui ant nugaros nutroškusią pono pačią ir paleido iš paskos.
Ponas, išvydęs nabašninkę raitą atsivejant, pagalvojo, kad pati užkeikta ir tuojau čiups ji į nagą. Prijojęs upę, kad šoks tiesiai i vidurį ir nuskendo.
Taip sumanus eigulio sūnus išvadavo savo krašlo žmones nuo rūstaus pono.
