Kapas

Kartą turtingas žmogus iš savo kiemo žiūrėjo į laukus ir sodus; javai buvo gražūs, o soduose medžių šakos linko nuo vaisių. Jo dar pernykščių javų buvo nupiltos, ant aukšto „didžiausios krūvos, net lubos linko.
Paskui nuėjo į tvartą, kur stovėjo nupenėti jaučiai, riebios karvės ir atšerti arkliai. Pagaliau sugrįžo į savo pirkią ir ėmė žiūrėti į geležines skrynias, kur buvo sudėti jo pinigai. Kai jis taip stovėjo ir žiūrėjo į savo turtą, staiga kažkas pasibeldė; tik ne į pirkios, o į širdies duris.
Atsidarė širdies durys, ir jis išgirdo balsą:
— Ar esi kada padėjęs savo artimui? Ar matei vargšų skurdą? Ar dalijais duona su alkanais? Ar užteko to, ką turėjai, ar dar vis daugiau troškai?
Širdis netrukdama atsakė:
— Aš buvau kietas ir negailestingas ir savo artimui nieko gera nedariau. Jei kada ateidavo pavargėlis, aš nuo jo nusigręždavau. Dievas man nerūpėjo, tik galvojau, kaip padidinti savo turtus. Jei būčiau turėjęs viso pasaulio gėrybes, ir tai man būtų dar buvę maža.
Išgirdęs tokį atsakymą, didžturtis visas persigando, kojos ėmė drebėti, ir jis turėjo atsisėsti. Tada vėl kas pasibeldė, bet dabar jau į pirkios duris. Tai buvo jo kaimynas, pavargęs žmogelis, kuris turėjo krūvą vaikų, bet neturėjo kuo penėti.
— Žinau, — galvojo vargšas, — mano kaimynas turtingas, tik baisiai šykštus, tikrai nieko neduos, bet vaikai prašo duonos, reikia pamėginti…
Ir sako didžturčiui:
— Tamsta nemėgsti dalytis su kitais savo geru, bet aš, kaip skęstantis, prašau tamstos pagalbos; mano vaikai badauja, paskolink kokius keturis saikelius rugių.
Didžturtis ilgai žiūrėjo į vargšą, jo akmeninė širdis ėmė minkštėti.
— Keturių saikų aš tau neduosiu, — tarė jis, — bet dovanosiu aštuonis, tik turėsi man išpildyti, ko reikalausiu.
— Ką? — paklausė vargšas.
— Kai aš numirsų, tu tris naktis turėsi išbūti ant mano kapo.
Vargšui baisu buvo pasižadėti, bet, negalėdamas kitaip išsiversti, turėjo sutikti.
— Gerai, — atsiliepė jis ir pasiėmęs parsinešė javus namo.
Didžturtis lyg nujautė savo nelaimę: po trijų dienų staiga mirė; niekas nežinojo mirimo priežasties, bet niekas jo ir nesigailėjo.
Kai jis buvo palaidotas, žmogelis atsiminė savo prižadėjimą; nelabai norėjo pildyti, bet sau galvojo: „Juk didžturtis buvo man geras, jo grūdais papenėjau alkanus savo vaikus, o jei ir nebūtų jis toks buvęs, vis tiek duotą žodį turėčiau laikyti“.
Temstant nuėjo jis į kapines ir atsisėdo ant kapo. Aplink buvo tylu, švietė mėnuo, ir kartais, klaikiai rėkdama, skrido pro šalį pelėda. Patekėjus saulei, vargšas sveikas parėjo namo; taip pat ramiai praėjo ir kita naktis.
Trečią vakarą žmogelį ėmė kažkokia baimė, jis jautė, kad kažkas turi jam atsitikti. Nuėjęs pamatė pagal kapinių tvorą nepažįstamą žmogų. Žmogus jau buvo nebe jaunas, bet dar smagių akių, o ant veido turėjo kelis randus. Jis buvo apsivilkęs senu apsiaustu ir apsiavęs aukštais batais.
— Ko tamsta ieškai? — paklausė žmogelis. — Ar nebaugu vienam kapinėse?
— Nieko neieškau, — atsiliepė nepažįstamasis, — ir nieko nebijau. Aš esu toks, kaip tas berniokas, kurs ėjo baimės ieškoti ir niekur negalėjo rasti, bet paskui vedė karalaitę ir gavo didelius turtus, o aš koks buvau pavargęs, toks ir likau. Aš esu atleistas kareivis, niekur negaunu pastogės.
— Jei tamsta tikrai nieko nebijai, — pasakė žmogelis, — tai lik čia ir padėk man sergėti aure aną kapą.
— Sargyba yra kareivio darbas, — atkirto tas, — kas mus ištiktų, gera ar pikta, mes dalysimės iš vieno.
Sodietis paspaudė kareiviui ranką, ir abu susėdo ant kapo. Iki vidunakčio visur buvo tylu, paskui ore staiga kas užstaugė.
— Šalin, nenaudėliai, — suriko velnias, — kas guli tam kape, yra mano, ir aš jo atėjau; jei jūs neisite iš čia, aš jums sprandą nusuksiu.
— Pone su raudona plunksna, — atsiliepė kareivis, — tamsta man ne viršininkas, ir galiu neklausyti, o baimės visai nepažįstu. Eik savo keliu, mes čia pasiliekame.
Velnias pagalvojo:
— Šiuos driskius lengviausia būtų papirkti auksu, — ir visai draugišku balsu paklausė, ar jie nesutiktų eiti namo, jeigu jis duotų jiems pinigų maišelį.
— Čia kas kita! —- tarė kareivis. — Bet vis tiek nuo mūsų neatsikratysi vienu aukso maišeliu; jei sutiksi duoti mums tiek aukso, kiek tilps vienam mano bate, tada nuo tos vietos pasitrauksime.
— Tiek daug dabar neturiu, — atsakė velnias, — bet aš greit jums atnešiu; artimiausiam mieste gyvena vienas maineiva, mano geras pažįstamas, jis mielai man tiek duos.
Kai nelabasis išnyko, kareivis nusitraukė nuo kairės kojos batą ir sako:
— Pataisysiu tam pajuodėliui pinkles, tik duok, kūmai, man savo peilį.
Kareivis nurėžė bato padą ir pastatė į aukštą žolę, netoli kapo, prie apžėlusios duobės krašto.
— Dabar viskas gerai, — tarė jis, — velnias galį jau ateiti.
Vėl abu susėdo ir laukia; netrukus sugrįžo velnias su maišeliu aukso rankoje.
— Pilk čia, — tarė kareivis kiek laikydamas batą. Velnias išpylė maišelį, bet visas auksas nubyrėjo į duobę, o batas liko tuščias.
— Mulki, — sušuko kareivis, — ar aš tau nesakiau, kad nieko nebus. Eik dar kartą ir atnešk daugiau.
Velnias pakraipė galvą ir nuėjo; po valandos grįžo su didžiausiu maišu pažasty.
— Pilk, — sušuko kareivis, — bet nežinau, ar pripilsi ir dabar. Auksas nuskambėjo gilyn, ir batas vėl buvo tuščias. Velnias įniršęs, bet mano kad kareivis sako tiesą.
— Neregėtas aulų platumas! — pasakė susiraukęs velnias.
— Gal tu manai, — atsiliepė kareivis, — kad mano kojos arklio, kaip tavo? Nuo kada pasidarei toks šykštus? Nešk daugiau aukso, kitaip pralaimėsi derybas.
Velnias vėl nurūko. Šį kartą jis ilgiau truko. Sugrįžo stenėdamas: ant pečių vilko užsidėjęs sunkiausią maišą. Išpylė jį į batą, bet batas vis tuščias.
Velnias pasiuto iš piktumo ir norėjo ištraukti iš kareivio rankų batą, bet tuo tarpu blykstelėjo ant dangaus pirmas tekančios saulės spindulys, ir piktoji dvasia staugdama nupleškėjo. Nelaiminga didžturčio vėlė buvo išvaduota.
Sodietis norėjo pasidalyti pinigus, bet kareivis tarė:
— Mano dalį atiduok pavargėliams, o mane priglausk savo nameliuose, ir gyvenkime tais pinigais, kurie liks, sutikime ir ramybėj, kol Dievas mus laikys.