Vienas karalius sumanė tokį žmogų surasti, kuris neturėtų jokio rūpesčio. Bet kur tik važiuoja, ką klausia, visi jį graudina, kad turi rūpesčių. Užvažiavo jis kartą pas kunigą ir klausia:
— Ar turi kokių rūpesčių?
Klebonas jam atsakė:
— Neturiu nei žmonos, nei vaikų: koks man gali būti rūpestis?
Man niekas galvos nesuka.
Tada karalius sako:
— Gerai. Tavo galva neišvargusi, tai atspėsi man tris mįsles, kai atvažiuosiu kitą kartą. O jei neatspėsi, tai nebebūsi kunigu — aš tave pašalinsiu. Pirma mįslė: ar dangus aukščiau, ar žemė giliau? Antra: ko karalius vertas? Ir trečia: ką karalius galvoja?
Kunigas įpuolė į tokį rūpestį, kad nebežino, ką daryti. Jau pametė jis melstis ir vaikščioja kaip numiręs po laukus. Tai pastebėjo jaunas šėrikas, kuris ganė dvaro galvijus. Šėrikas klausia kunigą:
— Ko toks susirūpinęs? Kelinta diena vis matau, kad po laukus vaikštai nuliūdęs.
Kunigas sako:
— Kaip nebūsiu liūdnas, kad karalius užminė man tokias mįsles, o aš nemoku jų atspėti. Kai karalius atvažiuos, nežinosiu, ką jam sakyti.
Tada šėrikas klausia:
— Ką tau karalius užminė?
— Užminė tris mįsles. Pirmoji: ar dangus aukščiau, ar žemė giliau? Antroji: ko karalius vertas? Trečioji: ką karalius
galvoja?
Tada šėrikas sako klebonui:
— Čia tai nusispiauti. Niekai šitas mįsles atspėti!
Kunigas sako:
— Tai už mane atspėk jas karaliui. Aš tau užmokėsiu, kiek prašysi.
Šėrikas sako:
— Aš galiu, klebone, bet kas už mane paganys?
Klebonas sako:
— Tą dieną aš už tave paganysiu, o tu, apsivilkęs mano rūbais, susitiksi su karalium ir jo mįsles atspėsi.
Kai atėjo ta diena, kada jau turėjo atvažiuoti karalius, kunigas nuėjo pas šėriką. Pasimainė abu drabužiais, ir kunigas liko ganyti, o šėrikas nuėjo karaliaus pasitikti. Eidamas nusipirko kryželiuką, užmokėjo už jį auksiną ir užsikabino ant kaklo. Pasitiko karalių, tas jį klausia:
— Ar atspėjai mano mįsles?
Šėrikas sako:
— Tai kaipgi, karaliau. Užduota, tai ir atspėjau. Pasakysiu visas tris..
— Na, tai pirmąją pasakyk: ar dangus aukščiau, ar žemė giliau?
Pamąstė pamąstė šėrikas ir sako karaliui:
— Žemė giliau. Danguje matau saulę, naktį žvaigždes, mėnesį, o į žemę kai įleido mano tėvą prieš dvidešimt metų, tai
dar negrįžo. Niekad aš jo nematau. Vadinasi, žemė giliau.
— Gerai. Dabar pasakyk, ko karalius vertas.
Pamąstė pamąstė šėrikas ir sako;
— Karalius vertas grivenos.
Supyko ant šėriko karalius ir rūsčiu balsu suriko:
— Kaip tai gali būti! Aš tik grivenos vertas?
Šėrikas jam sako:
— Štai aš dievą pirkau už auksiną, — ir parodė karaliui kryžiuką. — Tai karalius vis nors trečdaliu pigesnis už dievą.
Karalius sutiko ir vėl klausia:
— Pasakyk, ką aš galvoju?
— Karalius galvoji, kad aš kunigas, o aš dvaro piemuo — šėrikas.
— O kurgi kunigas? — klausia karalius.
— Kunigas už mane gano, o aš už jį mįsles karaliui spėju.
— Tai gerai, kad šitaip, — sako karalius.
— Kad pataikei visas mįsles atspėti, aš tave apdovanoju, ir nebereikės tau ganyti. O kunigui pasakyk, tegul ir toliau gano — klebonu daugiau nebebus!
