Viena šeimininkė buvo tokia šykšti, kad niekam jokios išmaldos neduodavo. Bet atsirado toks elgeta, kuris sako:
— Kad ji nesulauktų, kad ji man nieko neduotų!
Nueina elgeta pas ją ir marma sau poterius atsisėdęs, o ji tik žvairakiuoja. Galop neiškentusi piktu balsu klausia:
— Iš kur tu toks esi?
Elgeta ir jai piktu balsu atsako:
— Iš kur tu, iš ten ir aš!
Šeimininkė klausia jau mandagiau:
Kad iš ten, pasakyk man tamsta: ar tebėra mano tėtušio juodas šuva?
Elgeta vėl piktai atrėžia:
— Nebėr nė to!
— O kur jis pasidėjo?
— Išėjo į urėdus.
— Ak šitaip? O ir panašus buvo: vis piktas, vis lodavo.
Ogi jautis dvylas buvo — ar tebėr?
— Nebėr nė to!
— O kurgi jis pasidėjo?
— Išėjo į kunigus.
— O ir panašus buvo: taip gražiai baubdavo. Nagi pasakyk man tamsta: baltas avinas buvo — ar tebėr?
— Nebėr nė to!
— O kurgi jis pasidėjo?
— Išėjo į vienuolius.
— Kaip? Išėjo į vienuolius? O ir panašus buvo: tokios baltos jo vilnos, tokios gražios. Ogi pagal mano tėvelio kluoną buvo kūdra — ar tebėr?
— Nebėr nė tos.
— O kur ji pasidėjo?
— Sudegė.
— O ir panašu buvo: vis ji rūkdavo, vis rūkdavo, aš ir maniau, kad sudegs. Ogi tėvelio kluone, patvory, didelis akmuo
buvo — ar tebėr?
— Nebėr nė to!
— O kurgi jis pasidėjo?
— Supuvo.
— Supuvo? O ir panašu buvo, kad supus: nuo jo vis kažin koks dvokas eidavo.
Tuoj šeimininkė pro duris, atnešė lašinių rėžį, ragaišio abišalę, sviesto lėkštę, sūrį — ir elgeta išėjo gerai pamylėtas.