Jūs, vaikučiai, paklausykit,
Kas nutiko vieną sykį.
Kaip iš mažo nutikimo
Kilo didis sujudimas…
Kaip dėl pamuštos akies
Aiškinos ilgai, išties…
Gal bent jums pavyks suprasti,
Kur teisybę reik surasti…
Pamiškėj, mažoj trobelėj
Buvo senis ir senelė.
Džiaugėsi labai abu
Vištyte ir gaidžiuku.
Juos senukai taip mylėjo,
Kad ničnieko negailėjo –
Vien meiliais vardais vadino
Ir gardžiais grūdais maitino.
Ir vištytė, ir gaidelis
Vaikštinėjo po kiemelį –
Ji karksėjo, jis – giedojo –
Nieko jiedu nestokojo.
Kartą nutarė senutė
Drabužėlių jiems pasiūti.
Siuvo vištai ji sijoną –
Platų, klostytą, raudoną,
O gaideliui – kelnytes.
Jis jų niekad nepames,
Nes pasiuvo senutėlė
Kelnes tas – su petnešėlėm.
Šitaip dailiai pasipuošę
Jie į mišką susiruošia –
Nori eiti riešutauti,
Reikia tik leidimą gauti.
– Prašom jūsų, senutėliai,
Leiskit mudu valandėlei –
Paraškysim riešutų
Ir sugrįšim lig pietų.
– Galit sau keliauti drąsiai –
Kelią juk namo surasit.
Tik miške neišdykaukit,
Vienas kito neužgaukit.
Rado jie miške lazdyną –
Lipt gaidys į jį mėgina.
Į viršūnę įsikoręs,
Jis dalintis nebenori –
Vienas riešutus lesioja
Apačioj višta bėgioja,
Karksi, prašo ji, vargšelė,
Riešutų numest kekelę:
– Tu, gaideli, negailėk –
Riešutėlį pamėtėk!
Bent nedidelę kekelę
Mesk žemyn, tik ne pro šalį!
Metė riešutą… Ir ką gi!
Pamušė vištytei akį!
Susiėmusi akelę
Lekia, skuba, kiek tik gali.
Graudžiai verkia, kudakuoja,
Sijonėlis plėvesuoja:
– Oi, seneli, oi, senele!
Pamušė gaidys akelę!
Žvilgt visi į gaidį rūsčiai…
Įdomu, kas dabar bus čia?
– Atsakyki greit, gaideli,
Kam tu nuskriaudei vištelę?
– O kodėl lazdynas tas
Man suplėšė kelnytes?
Nieko jie daugiau nelaukia –
Pas lazdyną greitai traukia.
– Pasiaiškink, kvailas krūme:
Štai gaidys namo pardūmė –
Sudraskytos kelnės margos…
Sako, kad čia tavo darbas!
Dėl suplėšytų kelnyčių
Per tave, visai netyčia –
Riešutų kai metė kekę,
Pamušė vištelei akį!
– O kodėl tada, sakykit
Žaizdos ant žievės matyti?
Graužė man šakas ožka –
Tai ir kaltinkite ją!
Kas čia kaltas? Kur tiesa?
Reikia mums surasti ją!
Klauskim ožką, gal jinai
Mums padės išaiškint tai?
– Ožka, ožka tu barzdota,
Ko lazdynas toks žaizdotas?
Gaidžiui kelnes jis sudraskė,
Kai tas riešutėlius raškė.
Dėl suplėšytų kelnyčių
Tas gaidys, visai netyčia –
Riešutų kai metė kekę,
Pamušė vištelei akį!
– Me-ke-ke! Me-ke-ke!
Ko jūs kaltinat mane?
Na, šiek tiek aš jį pagraužiau –
Vos dantų neišsilaužiau!
Peralkusi slampinėjau,
Nes piemuo neprižiūrėjo.
Jį ir klauskit – ne mane…
Štai, ten snaudžia po egle.
Kas čia kaltas? Kur tiesa?
Reikia mums surasti ją!
Klauskim piemenį, gal jis
Ką aiškesnio pasakys?
– Piemenie! Piemenie!
Prasibuski tu bent kiek!
Ko tu ožkos neganei?
Eibių prikrėtė jinai:
Štai, pagraužė lazdynėlį –
Šis padūko truputėlį –
Gaidžiui kelnytes sudraskė,
Kai tas riešutėlius raškė.
Dėl suplėšytų kelnyčių
Tas gaidys, visai netyčia –
Riešutų kai metė kekę,
Pamušė vištelei akį!
– Kas nutiko? Kur? Kodėl?
Ar ožka ištrūko vėl?
Ko jūs žiūrit į mane?
Taip, aš miegu po egle,
Ką patarsite daryti?
Žarna žarną baigia ryti!
Aš nevalgęs dvi dienas –
Laukiu, pietus kol atneš –
Nors bandelei tešlą minkė,
Nedavė jos šeimininkė…
Tai kodėl mane jūs peikiat?
Šeimininkę kaltint reikia!
Kas čia kaltas? Kur tiesa?
Reikia mums surasti ją!
Pasiklauskim šeimininkės –
Mįslę gal padės įminti!
– Šeimininke, gerbiamoji,
Mes kai ką čia sužinojom…
Atsakykit, jei tik galit,
Ko neiškepėt bandelės?
Piemenėlis, jos negavęs,
Alkanas ožkos neganė –
O ta ožka… Juk žinai –
Eibių prikrėtė jinai:
Štai, pagraužė lazdynėlį –
Tas padūko truputėlį –
Gaidžiui kelnytes sudraskė,
Kai tas riešutėlius raškė.
Dėl suplėšytų kelnyčių
Tas gaidys, visai netyčia –
Riešutų kai metė kekę,
Pamušė vištelei akį!
– Kaltinti mane jūs drįstat?
Pasakysiu jums, kad klystat!
Nieko aš nepadariau –
Tą bandelę kept ruošiaus,
Tiktai kiaulė, ta begėdė,
Visą tešlą man suėdė!
Štai, voliojasi purve –
Tai ir kaltinkite ją!
Kas čia kaltas? Kur tiesa?
Reikia mums surasti ją!
Klauskim kiaulę, gal jinai
Mums padės išaiškint tai?
– Kiaule, kiaule, tu degloji,
Ar purvyne vėl voliojies?
Greitai tos maudynės baigsis –
Mes visi supykę baisiai –
Smarkiai tu prasikaltai!
Kam gi tešlą surijai?
Šeimininkė be tešlos
Nebeiškepė bandos –
Piemenėlis, jos negavęs,
Alkanas ožkos neganė –
O ta ožka… Juk žinai –
Eibių prikrėtė jinai:
Štai, pagraužė lazdynėlį –
Tas padūko truputėlį –
Gaidžiui kelnytes sudraskė,
Kai tas riešutėlius raškė.
Dėl suplėšytų kelnyčių
Tas gaidys, visai netyčia –
Riešutų kai metė kekę,
Pamušė vištelei akį!
– Kriu-kriu-kriu! Ko užsipuolėt?
Ko pažadinot iš guolio?
Nė trupučio nekalta –
Aš pati tapau auka…
Vilkas pilkas, tas nedoras,
Už paršelio ir – per tvorą!
Vaiko aš nebemačiau…
Vilką kaltinkit verčiau!
Kas čia kaltas? Kur tiesa?
Reikia mums surasti ją!
Klauskim vilką, gal nors jis
Ką aiškesnio pasakys?
– Vilke pilke, baik linksmybes –
Pasakyki mums teisybę –
Kam tu pagrobei paršelį?
Dėl jo kiaulei širdį gelia –
Iš to sielvarto degloji
Visą tešlą sulapnojo –
Šeimininkė be tešlos
Nebeiškepė bandos –
Piemenėlis, jos negavęs,
Alkanas ožkos neganė –
O ta ožka… Juk žinai –
Eibių prikrėtė jinai:
Štai, pagraužė lazdynėlį –
Tas padūko truputėlį –
Gaidžiui kelnytes sudraskė,
Kai tas riešutėlius raškė.
Dėl suplėšytų kelnyčių
Tas gaidys, visai netyčia –
Riešutų kai metė kekę,
Pamušė vištelei akį!
– Nieko jums aš nesakysiu –
Ką norėsiu – tą darysiu!
Tokią gerklę aš turiu,
Kad visus suėst galiu!
Akimis tik sužybsėjo!
Dantimis tik sukaukšėjo!
Capt paršelį paskutinį
Ir pranyko tankumyne…
Taip išgąsdino visus,
Kad pardūmė į namus –
Ir ožka, ir šeimininkė,
Ir gaidelis giesmininkas,
Ir senelis su pačia…
Kiaulė per balas – risčia!
Piemenėlis basakojis
Ir vištelė, ta raiboji…
Bėga, lekia, kol sveiki –
Su vilku juokai menki!
Tik lazdynas vietoj stovi –
Ką darys? Juk jis be kojų!
Kad išvengtume pylos,
Kartais pradedam meluot –
Versti kaltę ant kitų –
Bet taip elgtis – negražu!
Pasitaiko klyst visiems,
Ir mažiems, ir dideliems.
Bet nors ir sunku labai,
Pasakyk, ką pridarei.
Nors ir nesmagu, ir gėda,
Pripažint reik savo bėdą:
Kelnės plyšo – ką darysi?
Kitąkart pasitaisysi!
Nori valgyt – reik kentėti,
Nes kiti čia – niekuo dėti!
O jei tešlą kas surytų –
Reikia užmaišyti kitą !
Gali kas rimtai nuskriausti…
Kartais net nebus ką bausti.
Saugokis, jei tik gali,
Nes žinai – vilkai pikti…
