Vienoje bažnyčioje buvo auksinė švento Jurgio statula, kuri viliojo ne vieną kleboną ir zakristijoną. Klebonas būtų seniai ją pardavęs, bet bijojo zakristijono: išpasakos visiems, kad klebonas pardavė šventą Jurgį, ir žmonės apšauks jį šventvagiu. O zakristijonas negalėjo statulos parduoti, nes bijojo klebono.
Pusdešrių miestelyje sočiai sau gyveno ketvertas kunigų: senas klebonas ir trys jaunukai. Kartą susirinko visi pas senąjį kleboną ir ilgai tarėsi, kaip čia geriau apgaudinėti žmones, kaip įtikinti, kad yra dievas ir šventa dvasia. Vieni vienaip, kiti kitaip siūlo daryti, o senasis klebonas tuojau sako:
Labai seniai gyveno toks žmogelis su pačia. Jie turėjo tik vieną karvutę. Kartą žmogelis išgirdo, kaip kunigas sakė: kas paaukos bažnyčiai kokį gyvulį, tam dievas dešimteriopai atiduos. Visi žmonės, tai išgirdę, nešė, kas tik ką turėjo: vienas vištą, kitas žąsį, trečias visą veršį vežė. Senukas sako pačiai:
Buvo toksai klebonas ir turėjo gražų kambarinį šuniuką. Klebono bernas sako: — Tą šuniuką kad atidavus į mokyklą, iš jo galėtų išeiti geras daiktas. Dar jaunas šuo, o jau toks protingas.
Gyveno labai apsukrus valstietis. Šalia jo sodybos buvo maža trobelė, kurioje gyveno vienas senelis. Šis jau nepajėgė užsidirbti duonos ir eidavo elgetauti. Vieną dieną tas elgeta numirė. Reikia valstiečiui jį palaidoti, tad nuėjo pas kleboną užpirkti mišių. Klebonas, išklausinėjęs, kas mirė ir dar šį bei tą, pasiteiravo, ką tas žmogus mirdamas paliko. Valstietis pasakė, kad…
Vienas kunigas susitarė kartą su vargonininku pasirūpinti pigios mėsos. Vargonininkas turėjo iš ūkininko pavogti avį. Kunigas sutiko ir arklį vargonininkui duoti, kad būtų galima kiek toliau pajojėti.
Seniai, labai seniai gyveno žmogelis, pavarde Kirikas. Pati jo mirė, palikusi berniukėlį, dar visai nediduką. Pirkelė jo sutrešusi, visų vėjų perpučiama; karvutės vargšas neturėjo; duona — ašakinė, ir tos ne visada yra. Paliego berniukas ir mirė. Eina žmogelis pas kunigą ir su ašarom maldauja palaidoti sūnų.
Buvo vienas ponas. Jis visai nežinojo švenčių, žinojo tik vieną sekmadienį. Kai bernai patingsta dirbti, ateina pas poną ir sako, kad šiandien šventė. Ponas ir tiki.
Vienas čigonas ėjo išpažinties, bet nebuvo padaręs nė vienos nuodėmės. Tada jis nuėjo klebonijon, ten išsigriebė iš puodo lašinius ir įsidėjo sau į maišelį. Paskui dar paėmė kunigo meškinius kailinius ir tada eina išpažinties. Priėjęs prie klausyklos, sako:
Jojo sau keliu kunigas. Pavakare, jojant per mišką, atėjo laikas jam poteriauti. Kunigas nusėdo nuo arklio, išsitraukė maldaknygę, arklio pavadį užsimovė ant rankos, eina ir poteriauja, arkliu vedinas. Miške jį pamatė du vagys ir ėmė tartis: