Buvo senis ir bobelė. Turėjo vištytę ir gaidžiuką. Pasiuvo bobelė gaidžiukui naujas kelnytes, e vištytei sijonėlį ir išleido vienądien juos abu riešutautų. Gaidžiukas įlipo lazdynan ir raško riešutus. Vištytė bėginėja aplink ir karkia:
— Kar kar kar kar! Man bent kekelę!
Kai tik metė gaidžiukas riešutų kekelę — ir išmušė vištytei akelę. Ir vėl raško gaidžiukas. Vištytė, bėginėdama aplink, vėl karkia:
— Kar kar kar kar! Man bent kekelę!
Kai tik metė kekelę — ir išmušė kitą akelę. Dabar vištytė parbėgo rėkdama namo ir pasisakė bobutei, kad jai gaidžiukas akeles išmušė. Bobutė užkūrė gaidžiuką:
— Gaidžiukai gaidžiukai, kam tu vištytei akytes išmušei?
— E kam man lazdynas kelnytes perplėšė?
— Lazdynai lazdynai, kam gaidžiukui kelnytes perplėšei?
— E kam mane oška apgraužė?
— Ožka ožka, kam tu lazdyną pagraužei?
— E kol manęs piemuo neganė?
— Piemeny piemeny, kol tu ožkos neganei?
— E kol man gaspadinė bandelės nepakepė?
— Gaspadine gaspadine, kolgi tu piemeniui bandelės nepakepei?
— Kad kiaulė tešlą prarijo!
— Kiaule kiaule, kam tu gaspadinės tešlą suėdei?
— E kam mano paršelį vilkas nunešė?
— Vilkai vilkai, e kam gi tu kiaulės paršelį nunešei?
— Mano gerklė ne grąžtu gręžta, ne kaltu kalta. Am—m—m! — pagriebė paskutinį paršą ir nubėgo miškan.
