Susiėjo vilkas ir lapė ir nutarė pasistatyti trobas. Lapė sako:
— Man pastatykim trobelę iš luobų. Aš esu mažesnė, man užteks. O tu esi didesnis, tai tau rekia pastatyti didesnę trobą — iš ledų.
Atėjo pavasaris. Lapės trobelė stovi, o vilko — saulė užkaitino, ledai ištirpo, ir trobelės nebeliko.
Vilkas sako:
— Tu mane, kūma, apgavai. Dabar man tave jau teks suėsti.
Lapė sako:
— Palauk dar, pamatysim, katram katrą teks suėsti. Eikim išmėginti.
Atsivedė prie duobės didelės.
— Dabar šokim per tą duobę. Katras neperšoksim, tai tą ir suėsim.
Lapė šoko pirma. Neperšoko, įkrito į duobę. Vilkui sako:
— Šok dabar tu. Aš jau neperšokau. Jei tu peršoksi, tai mane suėsi.
Vilkas šoko — irgi įkrito.
Lapė šoko vilkui ant nugaros, kabarai, kabarai ir išsikabaravo iš tos duobės. O vilkas šaukia:
— Kūmute, nepalik manęs!
— Durnius buvai, durnius būsi. Taip tau ir reikėjo! — sako lapė.