Varlė ir jautis

Tupėjo varlė savo maure ir pamatė jautį praeinantį.
– O tai, – galvojo, – gyvulio puikumėlis, bet jei aš taip gerokai pasipūsčiau, tikrai nebūčiau mažesnė ir ne prasčiau atrodyčiau.
Ir pasipūtė, kiek tik turėjo sveikatos.
– Ei, vaikai, eikit čia, – riktelėjo jaunikliams varliukams:- Pažiūrėkit, ar aš dabar jau tokio pat didumo, kaip anas jautis?
– Kur tau, motule, – tarė vaikai.
Pasipūtė varlė dar labiau ir tarė:
– Dabar?
Varliūkščiai juokėsi, šaukdami:
– Daug dar trūksta!
Tada varlė sukaupė visas jėgas ir pūtėsi, kiek tik begalėdama, kol persprogo.
– Stok! – dar suriko: – jau čia per daug.
Bet jau tuoj ir nusibaigė.
Taip ir visiems nutinka, kurie nori atrodyti esą daugiau kas, negu yra. Ir su kiekvienu jaučiu nėra ko norėti lygintis.