Senis Kaulius geležiniame kalne

Vieną kartą žvirblis su pele sušnekėjo sėti du miežio grūdu: žvirblis būt akėtojas, pelė – artojas. Kaip pasėjo, užaugo dvi varpi. Nusivalė, pasidalino karčiais, ir dar vienas atlieka­mas liko. Žvirblis sako:
– Man šits grūdas priguli viršaus: aš esmi akėtojas – mano darbas sunkesnis.

Pelė sako:

– Ne tau, ale man priguli, nes mano darbas sunkesnis nė kaip tavo: aš – artojas. Ir jiedu to grūdo nepasidalina. Žvirblis mato, kad nieko nebus, – sako pelei:

– Tu įsikąsk grūdą, ir eisiva keliu. Ką sutiksiva, tai tas provą padarys pagal darbo sunkumą. Pelė įsikando grūdą ir eina keliu. Beeidama priėjo girią. Atėjo į girią ir rado sakalą tupint. Žvirblis sako:

– Sakale, daryk mum provą. Aš buvau akėtojas, o ji – artojas, ir sėjov du miežio grūdu. Užaugo dvi varpi. Kaip nunoko, nusivalėv, pasidalinov karčiais, ir dar vienas atliekamas liko. Tai padaryk mum provą pagal darbo sunkumą.

Pelė atsakė:

– Tas grūdas man priguli, nes artojo darbas sunkesnis. Sakalas sako:

– Už tiesą tau tas grūdas prigulėtų, nes artojo darbas visados yr sunkus. Kaip tik sakalas ištarė tą žodį, tuo pelė trakšterėjo grūdą ir suėdė! Žvirblis, pražaidęs provą, supykęs lėkdamas pro šalį, sakalui gūžį perplėšė. Jau sakalas netur ką daryt: beveik žarnos lenda, – pasikėlęs nulėkė netoli kaimo, ant bažnyčios atsitūpė. Ant rytojaus anksti išėjo iš buto laukan zakristijonas pa­žiūrėt dar saulę tekant ir pamatė paukštį tupint ant stogo. Su­grįžo atgal, pasiėmė muškietą, priėjęs artyn mierija šaut į tą sakalą. Sakalas prašnekėjo žmogišku balsu:- Nešauk mane. Geriaus atsinešk serų siūlelį su adata, susiūk man gūžį, paimk gyvą, penėk tris metus – paskui aš tau atmokėsiu. Sakalas nulėkė žemyn, zakristijonas susiuvo jam gūžį, pasiėmė ir nusinešė buton. Kožną metą sakalui supenėdavo dvidešimts jaučių ir dešimts alaus bačkų išgirdydavo! Kaip suėjo lygiai trys metai, išėjo laukan sakalas ir liepė sėst ant jo tam žmogui. Ir lėkė tolyn per girias ir kalnus į svetimas šalis neregėtas negirdėtas. Belėkdami prilėkė butą. Sakalas sako tam žmogui:

– Eik buton, aš tavęs čion palauksiu – mano šičion vyriausia sesuo gyvena. Kaip nueisi, klaus: „Iš kur?“ – pasakyk, iš kur ėsi, o kaip klaus: „Kad iš ten, ar nematei mano brolį lekiojantį, sakalu užkeiktą?“ – atsakyk, kad „mačiau ir, kad norėtum, dabar galėčiau parodyt, ale, ką parodyčiau, turėtum duot šitą žiedą, kurį ant piršto turi“. Kaip sakys – išeik, man pasakyk. Nuėjo buton, rado jo seserį. Klausė ji to žmogaus:

– Iš kur?

Jis pasakė, iš kur yra. Ji vėl klausė:

– Kad iš ten, ar neatsitiko matyt mano brolį, lekiojantį sakalu?

Tarė jis:

– Mačiau ir, kad norėtum, dabar galėčiau parodyt, ale, ką parodyčiau, turėtum duot šitą žiedą, kurį ant piršto turi.

Ji tarė:

– Brolio gaila, žiedo dar gailiau.

Apsisukęs išėjo tas žmogus laukan ir pasakė sakalui:

– Sako: „Brolio gaila, žiedo dar gailiau“.

Sakalas liepė jam sėst ant jo, uždegė tą butą ir nulėkė toliaus. Belėkdami sutiko antrą butą. Sustojo sakalas ir sako tam žmogui:

– Šitam bute mano vidutinė sesuo gyvena. Įeik. Kaip klaus: „Iš kur?“ – pasakyk. Paskui klaus: „Kad iš ten ir iš ten, ar neatsitiko matyt mano brolį, sakalu lekiojantį?“ Tu atsakyk, kad matei ir, jei nori, dabar gali parodyti, ale už parodymą turėtų duot tą abrūsą, ką ant sienos kabos. Ką sakys, išėjęs ir man pasakysi. Teip ir padarė: nuėjo buton, rado jo seserį sėdint. Ir klausė to žmogaus:

– Iš kur esi? Jis pasakė, iš katros šalies. Paskui ji vėl klausė:

– Kad iš ten, ar neregėjai mano brolį, lekiojantį sakalu?
Žmogus tas atsakė:

– Mačiau ir, jei nori, dabar galiu tau parodyt, ale ką paro­dysiu, turėtum man duot šitą abrūsą, kur ant sienos kabo. Ji jam atsakė:

– Brolio gaila, abrūso dar gailiau.

Išėjo laukan tas žmogus, pasakė sakalui, kaip ji pasakius:

– „Brolio gaila, abrūso dar gailiau“. Liepė sėst sakalas ir, uždegęs tą butą, lėkė toliaus. Belėk­dami sutiko trečią butą. Sakalas tarė tam žmogui:

– Eikie buton – rasi mano seserį jauniausią. Paklaus, iš kur, – atsakyki. Paskui klaus: „Ar nematei mano brolį sakalą?“
Atsakyk, kad matei ir, kad norėtų, galėtum jai parodyt, bet už parodymą turėtų duot tą skrynutę, ką po lova guli, ir ką ji sakys, išėjęs man pasakysi. Teip šis ir padarė. Rado jo seserį, kaip jam buvo sakyta, tam bute. Klausė ji jo:

– Iš kur? Pasakė. Klausė vėl:

– Kad iš ten, ar nematei mano brolį sakalą? Jis atsakė:

– Matyt mačiau ir dabar, kad nori, galiu parodyt, ale už parodymą turėtum duot šitą skrynutę, kur po lova guli.

Atsakė ji tam žmogui – tarė:

– Skrynutės gaila, brolio dar gailiau. Išėjo laukan, pasakė sakalui tas žmogus, ką nuo sesers girdėjo. Tuojaus įėjo tas sakalas buton, nusikratė plunksnas -stojo žmogum, pasisveikino su savo seseria. Tam žmogui davė valgyt gert, ko tik jis norėjo, pinigų, skrynutę. Ir pasakė, kad tos skrynutės neatidarytų patol, pakol namon pareis. Ir išleido jį laimingai keliauti. O tas sakalas, stojęs žmogum, ten ir liko. Beeidams namo, tas žmogus visus pinigus išleido. At­ėjęs girion, atsisėdo žmogelis pasilsėt, kanuodamas, kad toj skrynutėj -pinigai, ir atsidarė, kaip tik paspėjo atdaryt, pradė­jo kareiviai gūsiais verstis iš tos skrynutės, ir ein be paliovos – jau pilna giria priėjo kareivių, jam net baisu pasidarė. Juo to­lyn, juo labyn eina – pilna giria priėjo ir dar vis eina. O kaip jis norėtų uždaryt, kareiviai rėkia: „Spaudi!“ Ir ateina toks diedas ir užriko ant to žmogaus:

– Vaike, kam paleidai savo šeimyną į mano girią? Greičiau atsiimk! Tas žmogus sako, kad negal. Tas diedas sako:

– Kad tu man duosi tą, ką namiej nepalikai, aš suvarysiu.
Tas žmogus pasikanavo: „Pačią, vaikus – viską palikau“, – sako:

– Duosiu.

Diedas liepė mažiuką pirštą įpjaut, pasirašyt – įpjovė, pa­sirašė ant luobo savo kraujais ir padavė tam diedui, o tas die­das, suvaręs į skrynutę tuos kareivius, uždaręs, padavė ją tam žmogui ir pasakė:

– Kaip pareisi, pasakyk tam, ką namiej nepalikai, lai jis ateina ant Geležinio kalno pas Kaulinį diedą. Ir nuėjo namon tas žmogus. Kaip parėjo, rado sūnų užgi­musį dvidešimties metų. Jis baisiai nusigando, kad sūnų apra­šė Kauliniui diedui ant Geležinio kalno. Sūnus dasižinojęs nė biskį nenusigando, apsirengė ir iš­ėjo ieškot, kur Kaulinis diedas ant Geležinio kalno, per tyrus laukus. Beeidamas bekeliaudamas sutiko butą. Įėjo buton tas vaikinas – rado bobą sėdint. Paklausė tos bobos:

– Močiute, ar nežinai Kaulinio diedo ant Geležinio kalno?
Atsakė:

– Vaikeli, aš nežinau. Jei mano šeimyna nežino, tai aš ne žinau, nes aš esmių visų žvėrių motina. Atsidarė lango kvartką, švilpterėjo – ir subėgo visokių žvėrių per girias, per krūmus, kad net krūmai braška! Paklausė toj boba Kaulinio diedo ant Geležinio kalno. Visi žvėrys atsakė vienu balsu:

– Nežinom! Nėr ką daryt – padėkavojęs už turbaciją tai bobai ir iške­liavo tolyn tas vaikinas. Eina. Beeidams nieko nesutinka. Ale ne po ilgam atėjo į tokius kalnus – rado antrą butą. Įėjo buton -vėl rado bobą. Paklausė tos bobos:

– Močiute, ar nežinot Kaulinio diedo ant Geležinio kalno?
Toj boba sako:

– Vaikeli, nežinau. Jei mano šeimyna nežino, tai aš nežinau, nes aš esmių visų paukščių motina. Atidarė langą, švilpterėjo – ir sulėkė paukščių visokių per girią, kad net medžiai linksta! Paklausė paukščių toj boba:

– Ar nežinot Kaulinio diedo ant Geležinio kalno? Visi paukščiai vienu balsu atsišaukė:

– Nežinom! Nėr ką jam daryt – pasakė ačiū už turbaciją tai bobai ir iškeliavo tolyn tas vaikinas. Beeidamas bekeliaudamas per gi­rias, per kalnus sutiko trečią butą. Įėjo buton – rado bobą sė­dint. Paklausė tas vaikinas tos bobos:

– Močiute, ar nežinot Kaulinio diedo ant Geležinio kalno?
Ji atsakė:

– Vaikeli, aš nežinau. Ale aš tau duosiu rodą. Tu nueik pas tą ažerą, kur matyt. Ten atlekia vidudienij dvylika gulbių maudytis. Kaip jos nusirėdo savo plunksnas, stojasi tokios panos gražios, skaisčios, kad negali atsižiūrėt! Kaip nueisi, įsižiūrėk, kur jauniausia plunksnas pasidės. Tu jas paimk ir tolei neduok, pakol ji pasakys, kur Kaulinis diedas ant Geležinio kalno. Tik žiūrėk – vyriausios sergėkis, nepaimk, nes ji atims plunksnas nuo tavęs ir dar išpers kailį. Padėkavojo už gerą rodą tai bobai, ką davė, ir nuėjo tas vaikinas pas tą ažerą, kur jam buvo sakyta. Atsisėdo krūmuose ant kranto ir laukia atlekiant tų gulbių. Jau saulė atėjo beveik į pietus – ir atlėkė tos gulbės pas tą ažerą. Nusirengė plunksnas, pasidėjo kožna sau ir stojosi tokios panos gražios, patogios, kad negali atsižiūrėt. Ir įėjo ažeran maudytis. Tas vaikinas ėmęs ir paėmė vyriausios panos plunksnas. Kaip jau išsimau­dė tos panos, kožna savo plunksnas apsirengė. O vyriausia pana pamatė tą vaikiną turint – atėmė savo plunksnas ir, dar skūrą jam išdirbus, nulėkė sau. Pareina tas vaikinas buton, pasakė tai bobai, kad jam atsi­tiko vyriausios panos plunksnas paimti.

– Kaip pamatė, – sako, – kad aš turiu jos plunksnas, atėmė, ir dar gavau mušt.

Ji atsakė:

– Matai, aš tau sakiau, kad nimk vyriausios plunksnas, nes gausi mušt ir atims plunksnas. O jei jauniausios būtum paėmęs, kad būtum nedavęs jos plunksnų, būt ji tau pasakius, kur Kaulinis diedas ant Geležinio kalno. Žiūrėk, kaip rytoj nueisi, tik nepaimk vėl vyriausios plunksnų! Pergulėjo tas vaikinas pas tą bobą. Ant rytojaus ir vėl nu­ėjo pas tą ažerą, laukdamas gulbių atlekiant maudytis, ir atsi­sėdo. Ne po ilgam ir atlėkė tos gulbės, nusirėdė plunksnas ir stojosi vėl panom, įėjo ažeran maudytis. Tas vaikinas įsižiūrė­jo, kur jauniausia pasidėjo pana, – prislinko, nematant jom, ir paėmė plunksnas. Kaip išsimaudė tos panos, apsirengė kožna savo plunksnom, stojosi gulbėm. Žiūri, kad jauniausia jų se­suo dar neapsirengus, – šitos gulbės ir nulėkė, o jauniausią seserį paliko. Ir užtiko ji tą vaikiną plunksnas turint. Pradėjo prašyt, ale jis neduoda. Sako:

– Pasakyk, kur Kaulinis diedas ant Geležinio kalno.
Ta pana atsakė:

– Man sakyt kur – labai didelė gėda: tai mano tėvas. Ale kaip tu pas jį nueisi, vienok neišliksi gyvas, nes jis yra velnių karalius, jei aš prie tavęs nepristosiu. Aš tave prisiimsiu už patį, tai mudu šiaip teip išsigelbėsiv. Ir jis atidavė jos plunksnas. Apsirengė ji ir liepė jam sėst ant jos, ir lėkė per kalnus į savo tėvo dvarą. Kaip prilėkė Geleži­nį kalną, ji jam sako:

– Eik dabar pėsčias pas mano tėvą. Kad aš tave visai nunešiu, man bus gėda nuo tėvo ir kitų seserų – sakys: jaunikį parsinešė. Kaip tą vaikiną paleido, ta gulbė nulėkė, o jis nuėjo pės­čias. Kaip jau įžengė į duris, Kaulinis diedas suriko:

– Gerai, vaike, kad atėjai: jau aš tavęs seniai laukiu. Rytoj darbą padarysi: nueisi girion, nusineši indus – iškirsi medžius, į ketvirtis sukaposi, išarsi, išakėsi, kviečių pasėsi – kviečiai diena užaugs, nukirsi, iškulsi, sumalsi, pakepsi pyragą ir parneši man ant vakarienės.

Tas vaikinas labai nusiminė. Pasakė savo mergai -ji jam atsakė:

– Nebijok nieko! Tik tu, kaip nueisi į girią, nepradėk dirbti, pakol aš ateisiu. Teip ir padarė. Nuėjo pas tą girią, atsisėdo ir laukia savo mylimosios ateinant. Belaukdamas užmigo. Biskį pamiegojęs pabudo ir pamatė ateinant savo mylimąją, atnešant pusryčių. Atėjo, padavė jam valgyt, ji pasiėmė kirvį, apsisuko aplinkui, švilpterėjo – ir stojosi iškirsta ir į ketvirtis sukapota. Vėl pasi­ėmė žambą, apsisuko aplinkui, švilpterėjo – ir visa lydą stojos išarta, išakėta. Pasėjo – ir auga kviečiai! Eidama namon, pasa­kė jam, kas vėl nepradėtų dirbti, pakol ji ateis, – ir nuėjo namon. Tas vaikinas, ten likęs, atsisėdo ir užsnūdo, vėl užmigo, nes, žinoma, vasarą trumpa nakties – dienomis visada norisi miego. Pramigęs biskį, pabudo – žiūri, kad saulė jau beveik pietuose, ir ateina jo merga ir atneša jam pietų. Pakol jis papietujo, ji, pasiėmus dalgį, apsisuko aplink, švilpterėjo – ir stojosi nukirs­ta, švilpterėjo – iškulta, sumalta, ir pakepė pyragą prieš saulę ir pasakė:

– Dabar pabūk čion biskį, lai kepa pyragas prieš, saulę. Kaip saulė nusileis, pareik ir parnešk pyragą. Palūkėjo biskį – jo merga atnešė jam vakarpiečių. Pavalgė, pasišnekėjo – ir nuėjo ji namon. Kaip saulė nusileido, parėjo ir jis namon ir padavė Kauliniui diedui pyragą. Kaulinis diedas pasakė:

– Vaike, kad tu šitą darbą atlikai, tai būsi mano žentas. Ale ryt dar kitą darbą padarysi: apsirinksi iš mano dukterų mergą, katrą norėsi, ir galėsi sau eiti namon. Nueisi pas jūres, nusineši rėtį, išliesi visą vandenį, prisirinksi nė didelių, nė mažų žuvų ir parneši man ant vakarienės. Tas vaikinas, biskį nusiminęs, pasakė savo mergai, kad dar Kaulinis diedas liepė jūrių vandenį išliet su rėčiu, pri-rinkt nė didelių, nė mažų žuvų ir parnešt ant vakarienės. „Kaip šitą, – sako, – darbą atliksi, galėsi apsirinkt sau mergą, katrą norėsi, ir eiti namon“. Ji jam atsakė:

– Nebijok! Kaip rytoj nueisi pas marę, tik nieko nepradėk dirbti, iki kol aš ateisiu. Ant rytojaus atsikėlė, pasiėmęs rėtį, nuėjo pas jūres, atsi­sėdo – laukia ateinant savo mergos. Ne po ilgam atnešė pusry­čius. Pakol papusryčiavo, ji, pasiėmus rėtį, pasikosojo ir šen ten pašvystavo – ir išūžė vanduo, tik liko ant dugno vienos žuvys, – ir pasakė:

– Dabar vakare, kaip eisi namon, prirink nė didelių, nė mažų žuvų, parnešk tėvui ant vakarienės. Pasišnekėjo, ir nuėjo namon. Atnešė jo mylimoji pietų, vakarpiečių – pasivalgė. Kaip saulė nusileido, prisirinkęs nė didelių, nė mažų žuvų ir parnešė Kauliniui diedui ant vaka­rienės.

– Gerai, žente, – sako Kaulinis diedas, – kad šitą darbą padarei. Pramankštysi dar rytoj mano eržilą ir galėsi eiti namon. Ana, kur du akmens ant kalno guli, kad vieną akmenį ketvertas nepavežtų, nusirisi į kalvę, nusikalsi lazdą pasimušt eržilui. Tas vaikinas nusiminęs pasakė savo mergai, kad liepė dar Kaulinis diedas eržilą pramankštyt ir tuodu akmeniu, ką ant kalno guli, liepė nusirist į kalvę, nusikalt akmeninę lazdą eržilui pasimušti. Ji atsakė:

– Dabar tai vargas! Ale ką daryt? Vis išgelbėsiu. Tai ne eržilą, ale jį patį teks pramankštyti! Dabar mudu turiva apsimainyt drapanom. Jiedu apsimainė drapanom. Jo merga nuėjo nusikalt iš ak­menų lazdą, o tas vaikinas, savo mergos apsirengęs drapano­mis, vaikščioja po pakajus. Jo toj merga nusirito tuodu akme­niu į kalvę, nusikalė akmeninę lazdą ir pareina švituodama. Kaulinis diedas, pasivertęs eržilu, stovi tvarte. Ji įėjo, išsivedė eržilą laukan, užsisėdo ir joja, o eržilas vis aukštyn keliasi iš­nešt ir užmušt, o ji duoda tąj lazda vis į galvą, nedaleidžia išsikelti. Kaip sušilo eržilas kaip pelė, parjojo ji namon, į tvartą pastatė ir eina buton. Eržilas, vėl atsivertęs į Kaulinį diedą, kaip negalėjo išmest ir užmušti, ir ateina priešais, ir tarė jo duktė, to vaikino drapanom apsirengus:

– O ką, vuošvi, ar gerai išmankštinau eržilą?

– Gerai, gerai, žente, – atsakė Kaulinis diedas, – nereik eit nė pažiūrėt: aš žinau, kad gerai! Tas vaikinas su savo merga vėl atsimainė drapanom. Potam Kaulinis diedas sako:

– Žente, apsirinkie sau mergą iš mano dukterų, katrą nori. Tas vaikinas apsirinko sau jauniausią jo dukterį. Kaip jau apsirinko, Kaulinis diedas tarė tam vaikinui:

– O ką, jau apsirinkai sau mergą?

– Apsirinkau tavo dukterį jauniausią.

– Dabar, – sako Kaulinis diedas, – aš jas visas paversiu į kuosas ir sušauksiu per langą: jei atmysi, katra tavo merga, tai bus, kad neatmysi – nebus. Tas vaikinas pasakė savo mergai, kad, – sako, – Kaulinis diedas dar ketina sušaukt visas savo dukteris kuosom ir sako: „Jei atmysi, tai bus tavo, o jei ne – nebus“. Toj merga jam atsakė:

– Kaip sušauks mus visas kuosom per langą, aš biskį išsiskirsiu į vidurį buto, paskui nulėksiu ant karties – nuo kakalio pirmutinė būsiu. Kaip Kaulinis diedas pavertė savo dukteris į kuosas, su­šaukė per langą, viena kuosa biskį išsiskyrė ir nulėkė ant kar­ties ir atsitūpė. Klausia dabar Kaulinis diedas to vaikino:

– Katra tavo merga? Jis atsakė:

– Ogi toj kuosa, katra ant karties nuo kakalio pirmutinė. Kaulinis diedas tarė:

– Gerai, žente, atminei! Šiądien gali pergulėt, o rytoj galėsi ta sau namon eitie. Ale išeidami ateikit atsisveikint mane ir galėsit keliauti sau. Kaip atminė, kuosos vėl išlėkė per langą laukan ir stojosi panom. O tas vaikinas pasakė savo mergai, kad liepė Kaulinis diedas šiądien pergulėt, o rytoj eit namon, ale eidamiem atsi­sveikint liepė ateiti.

– Dabar turiv bėgt, – atsakė toj merga, – nes kaip nueisi atsisveikint, jis tau galvą nukirs. Bėgdama ji nuspjovė seilių pas lovą, pas slenkstį ir už slenksčio – ir išbėgo jiedu. Ant rytojaus ateina Kaulinis diedas ir sako:

– Vaikai, kur jūs?

Tos seilės atsišaukė, katros pas lovą:

– Čia čia čia.

Tuojaus liepė riestavuodegiam kasti, sako:

– Čia jau pas lovą į žemę įlindo.

Riestavuodegiai ant akymirkos iškasė didelę duobę – ne­rado nieko! Vėl Kaulinis diedas klausia:

– Vaikai, kur jūs?

Tos seilės atsišaukė, kurios pas slenkstį:

– Čia čia čia!

Ir vėl Kaulinis diedas liepė kast riestavuodegiam po slenksčiu, sako:

– Jau lenda, jau nor bėgt.

Riestavuodegiai iškasė – nieko nerado! Vėl Kaulinis die­das klausia:

– Vaikai, kur jūs?

Tos seilės atsiliepė, kurios už slenksčio:

– Čia čia čia!

Ir paleido Kaulinis diedas šešis riestavuodegius ir liepė -sako:

– Jau bėga tiedu vaiku. Ir nusivijo.

Ta merga pamatė, kad atsiveja šeši riestavuodegiai, – ji pasivertė į kviečius, jį pavertė į diedą su ilgu botagu nuo kvie­čių žirgus baidyt. Atbėgo riestavuodegiai šeši ir nubėgo. Kaip nieko nedavijo – sugrįžo vėl atgal. O jiedu atsivertę vėl bėga. Kaip riestavuodegiai namon parbėgo, klausia Kaulinis diedas:

– Ką, ar davijot? Riestavuodegiai atsakė: -Nedavijom.

– O sutikot ką?

– Diedą su ilgu botagu nuo kviečių žvirblius baidant. Kaulinis diedas sako:

– O jūs paikiai! Reikėjo diedą imt, o kviečiai būt patys parėję. Dabar eikit devyni: ką sutiksit- imkit! Ir nusivijo. Vėl toj merga pamatė atsivejant devynis riestavuodegius. Ji pasivertė į arškėčio kamieną, o jį pavertė į dyglius. Atbėgo riestavuodegiai – ėmė susibadė snukius beimdami. Kaip nega­lėjo paimti, nukuduliavo namon. O jiedu atsivertę vėl bėga. Kaip parbėgo [riestavuodegiai] namon, klausia Kaulinis diedas:

– Ką sutikot?
Riestavuodegiai atsakė:

– Sutikom arškėtį. Mes jį ėmėm ėmėm, beimdami snukius susibadėm – kaip negalėjom paimt, ir parbėgom namon.

Kaulinis diedas sako:

– Vai jūs visi kvailiai! Šakas reikėjo imt, o kamienas būtų pats parėjęs. Dabar eikit dvylika – ką sutiksit, tai imkit! Ir išbėgo. Juodviem bebėgant, ji pamatė dvyliką riestavuodegių at­sivejant. Ji pasivertė į bažnyčią, jį pavertė į kunigą, teip apsi­rėdžiusi kaip kunigas ant mišių, ir daugiau neliepė ji jam nie­ko šnekėt, tik „Tėve mūsų“. Ir atbėgo dvylika riestavuodegių ir šnekina tą kunigą netikėdami, ar tikras, ar ne. Kaip kunigas nieko neprašnekėjo neėmė ir nubėgo namon, o jiedu atsivertę vėl bėga! Kaip sugrįžo riestavuodegiai, klausia Kaulinis diedas:

– Ką sutikot?

– Sutikome, – sako, – bažnyčią, o bažnyčioj – kunigas mūsnoja. Mes, neišsitikėdami, ar tikras, ar ne, neėmėm. Kaulinis diedas baisiai perpyko, sako:

– Kad čia karaliai mestų! Reikėjo tą mūsą imt, o bažnyčia būt pati parėjus! Jau matau, kad jūs nieko nepadarysit, – reik man pačiam bėgt. Ir nusivijo. Ta merga bebėgdama atsigrįžo – pamatė, kad pats tėvas atsiveja. Brūkšt skepetaitę patiesė, žiedą užmetė – ir stojosi ažeras. Ji pasivertė į antaitę, jį pavertė į gaigaluką, ir plauko po ažerą. Kaip atbėgo Kaulinis diedas, mierija šaut į tą gaiga­luką – antaitė ir uždeda sparnuką, ir nevalia tėvui šaut į savo tikrą dukterį. Teip darėsi kasžin kolei. Tas Kaulinis diedas perpykęs, kad jam tikra duktė teip daro, pikto kanuoja, ir už­keikė – sako:

– Kad tu man teip darai, plūkosi ant šito ažero tris metus. Pametęs ir nubėgo namon. Kaip nuėjo Kaulinis diedas, tas gaigaluks stojosi žmogum, išėjo iš to ažero. Sako jam ta antaitė:

– Dabar tu eik namon- jau netoli tavo namai. Parėjęs nesiženyk tris metus, pakol aš pareisiu: turiu plūkot ant šito ažero tris metus, kad mane užkeikė antaitė. Tas vaikinas parėjo namon. Išlaukė tris metus – merga dar nepareina. Kanuodamas, kad jau negyva, jau kitą nori ves­ti. Prirengė puotą, ketina jau važiuot į bažnyčią imt vinčių – pareina anoji jo merga, sako:

– Ar tu teip manęs klausai?! Aš tave išgelbėjau nuo tiek nelaimių ir myrio!

Tas jaunikis šitą išmetė, tą įsisodino, kuri parėjo, nuvažia­vo, susivinčiavojo – ir gyveno laimingai. Paskui tėvai to vaiki­no numirė, liko jiem toji skrynutė – užkariavo visą karalystę, kur jie ir šiądien gyvena.