Vilkas, didžiai išalkęs, sutiko lapę.
— Kūma, dabar tave suėsiu! Išalkis per didelis.
Lapė jo meldė, kad pagailėtų. Ji žinanti, kaip žuvies parūpinti:
— Neseniai vežimas pro šalį važiavo. Tam už akių užbėgus, žuvų numesiu, o tu, paskui sekdamas, jas surankiok. Bet ir man kelias palik: aš žuvis labai myliu.
Lapė, už akių užbėgus, parsimetė šalia kelio išsišiepus neva negyva, o musės po jos snukį pradėjo landžiot. Žvejus, ją pamatęs, apsistojo. Nulipęs nuo vežimo ir už uodegos nutvėręs, pirma apvertė,— pažiūrėjo, ar antras šonas nenuplikęs,— po tam prasidžiugęs užpakaly savęs ant vežimo užmetė ir nuvažiavo.
Lapė, jam neatsižiūrint, vis po vieną žuvį išrausia ir numeta, kol numanė
užteksiant. Tada ir pati padrykt iššoko. Bet vilkas jai nė vieną žuvė nebuvo palikęs,— visas pats surijo. Lapė supykus žadėjo jam tai atlygint.
Vilkas pasakė:
— Žuvis — ne mėsa. Jei dar mėsus kur gauč, nebūt per viršų.
Lapė atsiliepė:
— Žinau dar vienam stalde avių porą, bevištinėdama užėjau. Bet įlįst ankštai. Jei nori, eikš drauge!
Vilkas pakluso, o ši, jį nuvedus pas būro stadą, parodė skylę ir liepė pro pamatą lįst, tik ne per godžiai ėst: atgal lįsdamas, neištalpinsiąs savo pilvą. Vilkas, tarp avių įsisukęs, plėšė, draskė, ėdė, kad net treškėjo. O išlįst norėdamas, nepratilpo ir pasisprendė. Gudrioji lapelė šunis sujaudrino, ir būras, su bernais atbėgęs, vilko nugarą lygino. Mušė, ką tik kas sugriebę. Vos—ne—vos ištrūkęs, bėgo vilkas į girą. Lapė paklausė, ar jam dar neužtenka.
— Pylos — taip, bet mėsos — nelabai!— atsakė vilkas, nugarą savo kasydamas.
— Eisiva tad pas kitą gyventoją. Jei kiauliena patinka, žinau, kas ne per seniai kiaulę skerdė.
Ten lapė mokino vilką pro langelį į kelnorę lįst, tik ne per godžiai pilvą prikimšt. O vilkas besotis rijo, kol veik plyšo ir abipusiai pilvo gugos išsivarė. Lapei pagąsdinus, išlįst norėdamas, vėl pasisprendė. Jam gi besirabždinant, žmonės išgirdę susibėgo ir vilko skūrą išvilgino kaip drūti. Vos tik išsprūdo vilkas.
Bet to negana. Lapė nusivedė jį ant ežero irgi, uodegėlę įkišus, vėžinėti mokino. Vilkui, ilgai eketėj belaikant, uodega įšalo. Žmonės subėgę vėl jį sukalatojo, ir vilkas, be uodegos vos gyvas ištrūkęs, nė jokios draugystės su lape negeidavo. Nuo to laiko vilkas ir lapė kits kito nekenčia.
