Palikimas

Gyveno labai apsukrus valstietis. Šalia jo sodybos buvo maža trobelė, kurioje gyveno vienas senelis. Šis jau nepajėgė užsidirbti duonos ir eidavo elgetauti.
Vieną dieną tas elgeta numirė. Reikia valstiečiui jį palaidoti, tad nuėjo pas kleboną užpirkti mišių. Klebonas, išklausinėjęs, kas mirė ir dar šį bei tą, pasiteiravo, ką tas žmogus mirdamas paliko. Valstietis pasakė, kad žmogelis palikęs du arklius ir vežimą.
Klebonas, išklausęs valstiečio kalbos, sako:
— Na, tai aš palaidosiu labai gražiai, bet man turėsi atiduoti tuos palaikus.
— Gerai, — sako valstietis.
Parėjęs namo, jis iškėlė šermenis, o paskui nuvežęs labai gražiai tą elgetą palaidojo.
Po kokių trijų dienų klebonas sako zakristijonui:
— Važiuok parsivežti palaikų. Matai, tas žmogelis mirdamas paliko už palaidojimą du arklius ir vežimą.
Zakristijonas, nuvažiavęs pas valstietį, paprašė arklių ir vežimo. Valstietis užlipo ant aukšto, nuėmė krepšį ir dvi lazdas, su kuriomis tas elgeta vaikščiodavo.
— Betgi klebonas sakė, kad liko arkliai ir vežimas, — sako zakristijonas.
— Tai čia to žmogaus vežimas ir du arkliai, — atkirto valstietis.
Ką darys zakristijonas, įsidėjo tuos palaikus į vežimą ir išvažiavo. Išėmė parvažiavęs krepšį ir lazdas ir nunešė klebonui parodyti. Klebonas pamatęs suprato, kad valstietis jį gudriai apgavo, ir prašė zakristijoną niekam apie tą palikimą nepasakoti.