Pati vasaros pradžia. Diena graži, šilta. Jau gerai po pietų…
Miške po egle, prie pačiam keliui, guli du eksstudentu, Antanas ir Petras. Iš toli eina jiedu pėsčiu: nuvargusiu ilsis dabar po ilgos kelionės. Antanas jausmingu balsu skaito savo draugui pirmosios savo apysakos pradžią. Skaito jis apie tą, kaip vienas studentas, be tiesų iš universiteto išvytas, trankos iš vienos vietos kiton. Besitrankydamas įsimyli, bet ta meilė jį tik kankina, nes būdamas, anot žmonių pasakymo, tarsi kokiuo valkatumi, nebesitikėdamas pabaigti mokslo ir neturėdamas jokios vietos, nuosavio lizdo, negali apsivesti. Negana to: dėl tos pačios priežasties jo mylimosios namiškiai stengiasi jį nuo jos atstumti; jis tą jaučia ir mato, – ir dar labiau kremtasi…
Pradėjęs pasakoti apie tą, kaip nelaimingas jaunikaitis pradeda ant galo abejoti ir, nors su skausmu širdyje, žada tos meilės išsižadėti, išrauti ją iš savo krūtinės, Antanas nutyla ir deda savo rankraštį kešenėn.
– Na, kaipgi tau patinka? – klausia jis Petro, kuris, parėmęs abiem rankom savo smakrą, visą laiką žiūrėjo į jį ir klausės.
– Ar žinai, ir visai neblogai, – giria Petras. – Tik koks gi bus galas?
– Nežinau… kokios aplinkybės bus, – sako atsidusdamas Antanas ir tokiuo balsu, kad lengviai galima suprasti, jog toje apysakoje apie jį patį kalbama.
Abudu ilgai tyli…
– Ar nežinai, kieno šitas miškas? – klausia Antanas.
– Rodos, K–nų grapo, – atsako Petras.
– Puikus miškas! – atsidūsta Antanas. – Aš, žinai, neapsakomai myliu mišką! Tarp miškų esu gimęs ir užaugęs. Lakstai, būdavo, po juos, uogauji, riešutauji – tik skamba ir ūžia aplinkui nuo dainavimų ir šūkavimų! Niekas tavęs nevaržo… Gera būdavo, smagu! O dabar… trankais, žmogus, pats nežinai, kokio galo sulauksi. Kad nors lizdelį kokį turėtum, nors nedidelį, o dabar – neturi nė kur prisiglausti. Užeina kartais toks bjaurus ūpas, kad visa savo ypata pavydžiu tiems, kurie nors mažą žemės sklypelį turi; žinau, kad ir jiems gyvenimas nesaldus, labiausiai mažažemiams, bet vis tik savo lizdą turi… Šitai ir dabar einava pas tą dvarponį „viešėtų“, o juk, teisybę pasakius, einava svetimos duonos valgytų, nes kitur neturiva kur dėties.
– Na, tu, brolau, perdedi, – sako Petras. – Tas dvarponis geras žmogus, tikras lietuvis.
– Argi aš sakau, kad jis blogas? – teisinas Antanas. – Galbūt jis šimtą kartų už mane geresnis. Bet juk einava mudu pas jį ne vien dėl to, kad jis geras žmogus, bet galbūt labiausiai dėl to, kad jis šiandien gali mus pavaišinti, pavalgydinti; jeigu būtų koks nuskurdėlis, galbūt ir neituva pas jį… Tas bjauru!.. Tau tat nors pažįstamas jis, o aš juk jį iš viso tik kartą temačiau. Galbūt visai nemalonus būsiu svečias…
– Et, niekus plepi, tik dejuoti moki, – atkerta nekantriai Petras, atsikeldamas iš po eglės. – Eikiva geriau, nes jau vakaras arti, o dar kokie penki varstai bus eiti. Žiūrėk, kaip mudu priims ir pavaišįs, kad nueisiva, – kokią savaitę ir daugiau pralaikys.
– Tai gerai, sakai, penės? – klausia jau linksmesniu balsu Antanas.
– Kalbėt nereikia – pats pamatysi!
– Seniai, brolau, žmoniškai bevalgėva! Studentaudamu juk tokiuos pietus gaudavova, kad viduriuose amžinai revoliucija griaudė. Atmeni, kaip abudu išraudusiu turėdavova bėgti iš viešos skaityklos, nenorėdamu skardžiais savo vidurių murmėjimais žmonių išbaidyti.
– Atmenu, kur neatmįsi, – juokiasi Petras.
– Taigi… o juk svajojava savo tautos rašytojais tapti, jos literatūrą lig pačių debesų iškelti?!
– O kodėl mudu negaliva rašytojais tapti? – tvirtu balsu atšauna Petras. – Nesijuok, galbūt kada nors, senatvėje, malonu bus atsiminti, kad šitai tame miške po egle pirmąją savo apysaką skaitei…
– Dar, žiūrėk, ko gero, ir mudviem paminklus kada nors pastatys Vilniuje, šaly… Muravjovo, – tyčiojasi Antanas.
– E, su tavim geriau nekalbėti! – supyksta Petras.
– Nekalbėk…
Abudu nutyla. Tylu ir aplinkui; tik girdis keleivių žingsniai ir greitas jų alsavimas. Bet šitai Antanas atsikosti ir aukštu jausmingu balsu uždainuoja „Sudiev, Lietuva“… Petras pritaria, ir plaukia per mišką griaudingas dainos gaidas. Visas miškas atgyja: tarsi ir jis tos dainos skausmus atjaučia ir savo aidu jiems pritaria.
– „Gal rasiu vargus, nelaimes, bėdas“, – dejuoja ir skundžiasi Antano balsas, – „gal nebrasiu“… Su paskutiniais žodžiais balsas iškilsta ankštai aukštai ir verkdamas staiga, kaip raketa, trūksta: sudejuoja miško aidas ir taip pat staiga pasineria jo tamsumoje. Visa kas vėl nutyla…
Pasibaigia miškas, ir atsiveria platūs žaliuojantieji laukai. Čia pat nelabai toli matosi dvaras.
– Šitai ir mūsų kelionės galas, – sako rodydamas dvarą Petras.
