Vieną rudenio dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro langelį oran, kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandenio lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią žemę. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna. Regėjos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, – amžinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai užsimąstęs; regėjos, niekados nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkutis lietus čežena ir nuobodžiai vėjas ūžia. Jaučiaus tokiuo apleistu ir tokiuo nesveiku, kad jeigu sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemės lindęs. Net gražūs kapai, kurie tuojau už mano langelio tęsės ir kurie visados skausmus ir pajautas tildė, neberamino širdies; jų laibi tiesūs kryžiai stovėjo kažin kokie rūstūs ir tartum verkė žmogaus ir jo gyvenimo, – verkė tų, kurie jau žemėse gulėjo ir kurie guls dar be skaičiaus… Int juos žiūrint, taip sopėjo širdį, taip buvo gaila kažin ko tolimo ir nežinomo, kad ėmė neapsakomas noras bėgti iš čenai išsvajoton nesančion šalin, kur vargų nėra, kur tik viena laimė žydi. Bet seni kapų kryžiai rūsčiai žiūrėjo int mane ir tartum sakė: „Neišbėgsi; niekai tavo meilė ir širdies troškimai, niekai tavo draugai, kurių nerandi ir kurie tavęs neieško, – greitai būsi jiems nebereikalingas… Ateis laikas, ir, visa palikęs, gulsi šiton šalton žemelėn, ažumirštas ir apleistas: tik mes vieni ilgus metus sergėsime tavo kapą…“
Giliai užsimąstęs, nepamačiau, kad int kapus ėmė rinkties žmonės. Kaip per miegą išgirdau vyrų balsus ir moterų rėkavimą. Pažiūrėjęs pro langelį, netikėtai išvydau uredninką, vargonininką ir kelius dešimtininkus su lopetomis; krūvelėn susispietusios čenai pat stovėjo moterys ir pasistiebdamos, su atidžia žiūrėjo per tvorą kiton pusėn kapų; visos rėkavo, rankomis mojavo. Nesuprasdamas, kas galėjo atsitikti, išėjau oran pažiūrėtų.
Uredninkas, iškilmingai apsitaisęs ir jau gerokai išgėręs, vedės po ranka vargonininką ir iš visos širdies jam pasakojo:
– Kad jisai būtų turtingas, jūs jį kapuos palaidotamėte, bet neturtėlį liepiat mums purvynėn kišti… taip. Gerai, mes kišam; mes, nors palicija, geresnę širdį turim… taip. Kaip mums liepia, taip darom…
– Tai naujieną pasakė! atsiliepė viena iš krūvos, kai uredninkas su dešimtininkais nuėjo pakalnėn ažu kapų. – Egi ažupernai koksai turtingas nusišavo, dėlto klebonas nelaidojo kapuose ir tiek.
– Žinoma, ką jisai čia niekus pliauškia! – patvirtino kitos.
– Neleiskime čia jo laidoti! – pasgirdo balsai.
– Neleiskim, neleiskim!..
– Eikim int Bagdonavyčių! paprašysim, kad užgintų… Tegul sau kur laukan veža…
– Tegul sau iš čia veža… eikim!..
Ir moterų krūvelė, visa sujudusi ir susidrumsčiusi, pasileido vieškeliu dvaran, rėkaudama ir rankomis mojuodama…
– Kas čia atsitiko? – paklausiau jaunos merginos, kuri, nuo anų atsiskyrusi, ėjo pro šalį.
– Egi žmogų užumušė, tai dabar jį laidos pievoj užu kapų…
– E kaip jį užumušė? – paklausiau.
– Susimušė su vaikinais, – sako, patsai pirma ir pradėjęs, – ir primušė labai… Kai atavedė kunigą, nebegalėjo suskalbėti. Po dviejų dienų ir numirė…
– E ko tos moterys čia taip rėkavo?
– Egi davatkos nenori, kad jį netoli jų laidotų: bijo…
– Ar tai jų žemė?
– Ne, pono Bagdonavyčiaus…
– A, tai jos nubėgo prašytų, kad patsai ponas neleistų čia jo laidoti?
– Taip…
Mumdviem besikalbant, priėjo int mumus pažįstama davatka Apalionija, labai geros širdies moterėlė…
– Ar ir tamsta nenori, kad tą numirėlį čenai laidotų? – paklausiau jos.
– Tai, kam aš jam svetimos žemelės sieksnio pavydėsiu? – atsakė griaudingu balsu Apalionija, parėmusi dešinia ranka savo smakrą. – Tokiose kančiose numiręs, gal už visus mumus jisai Dievo akyse geresnis… Jo pati sakė, kad velykinę atbuvęs, dabar vėl nesenai išpažinties buvęs; numirė su ražančiu ir škaplieriais… Tik su kunigu nebesusikalbėjo…
– Tai kodėl jo kapuse nelaidoja?
– Kad klebono namie nėra: klebonas gal būtų ir leidęs, e be jo negali… Laikyti nepalaidojus nėra kaip: palicija liepia, e žmonės vėl gaišti nenori… Ir niekas tuo nesirūpina… Žmonių akyse jisai paniekintas, bet prieš Dievą visi būsma lygūs… „Taip, prieš Dievą visi būsma lygūs“, – atkartojau širdy Apalionijos žodžius, ir nuo tų jos žodžių man lengviau ir ramiau rados. „Kokia toj Apalionija gera“, – maniau, sekdamas ją akim, ir toksai užėjo noras paimti ją už rankos ir dėkavoti, patsai nežinau, už ką, – jai malonų žodį pratarti. Int ją žiūrėdamas, nežinau, kodėl atsiminiau jos žilą ožkelę, kurią jinai visados su savim, kaip mažą vaiką, vedžiojos ir iš rankos penėjo, jos prastą ir mažą trobelę ir tuos tris šimtus rublių – visą jos turtą, – kuriuos jinai paskolino vienam klierikui, e tasai iš seminarijos pabėgęs ir paskum didžiu ponu palikęs užmiršo ir pinigus ataduoti, ir ją pačią. Atėjo galvon ir tie žodžiai, kuriuos nuo jos išgirdau, kai apie tuos pinigus paklausiau: „Tai, visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama; bet ką padarysi?.. Tegul jam Dievas padeda…“
Ir taip malonu buvo žinoti, kad Lietuvoj yra tokių gerų moterų, kurios ne tiktai numirėliui svetimos žemelės sieksnio nepavydi, bet tikrai myli artimą, kas jisai nei nebūtų…
Dirstelėjęs šalin, pamačiau vieškeliu iš dvaro pareinančią moterų krūvelę. Iš visa ko buvo matyti, kad jų užmanymas nepasisekė: visos ėjo tyliai, išsisklaisčiusios. Tuo tarpu iš skersagatvio išlindo kumelaitė, aplūžusios vežėčios įkinkyta, ir pasisukė int kapus; paskum keletas vyrų ir moterų sekė… Tai numirėlį vežė. Jį išvydusios, pareinančios iš dvaro moterys, kaip pabaidytos kurapkos, vienu akies mirksniu išsislapstė…
Atsistojau šaly kelio – žiūrėjau ir laukiau. Pro mane pravežė baltą, iš lentų sukaltą grabą. Rudine apsivilkęs žmogelis be perstogės tampė vadeles, nuksėjo ant kumelaitės ir neramiai dairės atgal, tartum bijojo, kad kas nepamatytų ar nesivytų. Kiti ėjo nuleidę galvas, bijodami į vienas kitą pažiūrėti, tartum slėpė savo veidus. Bet visi skubėsi, skubėsi… Kumelaitė, ir toj iš visos galios traukė vežimėlį ir neramiai priunkštė. Regėjos, visiems tasai darbas buvo nemalonus, visi greičiau norėjo tą priedermę pabaigti. Tik viena moteriškė ėjo sunkiai, grabo nusitvėrusi, sopulio perverta: nebeverkė, tik tyliai dejavo… Nei giesmės, nei maldų nesgirdėjo… Vežimėlis pasisukė už kapų pakalnėn ir išnyko…
Stovėjau apsiblausęs, svetimos nelaimės prislėgtas. Jaučiau, kad mano krūtinėj šalta, neapsakomai šalta… Tik staiga toksai skaudus ir gailestingas balsas pervėrė orą, kad, kaip peilis, man širdin įsmego. Tai buvo moteriškės balsas…
Išlindus iš ažu kapų, ėjo jinai nieko priešais save nematydama ir vaitojo:
– Tai neprieteliai, kur nukišė mano Jurgiuką!.. Oi, oi, oi, oi! Dievulėli, Dievuuli!..
– Tai turbūt numirėlio pati? – paklausiau einančio žmogaus.
– Ne, tai jo motyna… Pati namie: jinai vakar gimdė…
– Oi, oi, oi, oi! Dievulėli, Dievuli!..
Tokio nelaimingo balso niekados dar savo gyvenime nebuvau girdėjęs. Ėmė noras bėgti jos prašytų, kad nebevaitotų, – nustotų ir save, ir kitus kankinti. E balsas vis plaukė ir plaukė oru…
– Oi, oi, oi, Dievulėli, Dievuli!..
Nebeišturėdamas intlėkiau savo kambarėlin ir, parvirtęs lovon, ausis sau užsikimšiau. Bet dar ilgai ilgai man ausyse skambėjo neapsakomai skurdūs moteriškės vaitojimai…
Toj valandoj jaučiau, kad šioj ašarų pakalnėj yra žmonių, už mane daug daug nelaimingesnių.
