Pūga kalnuose

Ūžia ir staugia Švico kalnuose. Tarsi visos pragaro dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp šitų kalnų ir dabar kaukia, švilpia ir juokias. Kaip padūkusios, nardo jos po ežerą, iš pačio dugno versdamos aukštyn vandens bangas; laksto viršūnėmis ir kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas viesulas neša ir svaido aplinkui iš praplyšusių debesų sniegą… Dangus su žeme susimaišė…

Visas apsnigtas, nuvargęs eina grimzdamas giliai sniegan jaunas keleivis. Nieko aplinkui nebemato. Akyse mirga, baltuoja, ausyse gaudžia baugus pūgos skardas. Nebežino, nė kur yra, nė kurian kraštan reikia eiti. Iš palengvo slinkdamas pirmyn, atsargiai čiupinėja lazda žemę: bijo kur nukristi, nes jaučiasi nebe keliu einąs.

O dar visai nesenai taip buvo gražu šituose kalnuose! Bus gal tik kokia valanda, kaip stovėdamas aukštai matė jis žemai Firvaldšteto ežerą ir kitus – su marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir miesteliais; aplinkui visai netoli blizgėjo aukštai aukštai kilstančios sidabrinės kalnų viršūnės…

Kada už šitų viršūnių nusileido stebuklingai graži saulė, jis pasisuko žemyn. Apačioj matyti buvo viešbutis: jame jis tarėsi pernakvosiąs ir rytoj rytą grįšiąs Ciurichan. Bet oras ūmai persimainė, pradėjo snigti, ir pakilęs viesulas visa sumaišė… Pasiliko jis tarp kalnų vienas, apleistas, nuliūdęs…

Keleivis apsistojo. Pradėjo dairyties ir klausyties, ar nepamatys kur mirguojančio žiburėlio, ar nepagaus žmogaus balso, varpų skambėjimo. Nieko. Tik girdėti, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka širdis krūtinėje.

„Dieve, nejaugi tektų čionai pražūti!“ – perėjo jam per galvą mintis. Jautė, kaip paėmė jį šiurpas ir apmirė gyslose kraujas.

Bet veikiai atsigavo: atsiminė, kad netoli turi būti viešbutis… Reikia tik paėjėti, ir pasirodys žiburys. Ir jis tvirtais žingsniais pradėjo eiti pirmyn, dažnai parkrisdamas ir vėl atsikeldamas; ėjo greitai, giliai kvėpuodamas ir skubėdamas, – tarsi bijojo pasivėlinti. Ėjo ilgai ilgai… taip jam rodės. Bet nei žiburio, nei žmogaus buto nepamatė. O pūga vis labiau siuto, vėjas dūko, šaltis ėjo stipryn…

– Gelbėkit! – iš visos galios suriko nelaimingas ir pats savo balso nusigando: taip jis buvo silpnas.

Niekas neatsiliepė. Tik sukaukė, susijuokė viršuje ir nulėkė toliau.

– Gelbėkit! gelbėkit! – ne savo balsu suriko vėl, bet tą savo šauksmą vos pats begirdėjo.

Nuvargęs pargriuvo ant žemės ir pajuto, kad iš akių krinta gausios skaudžios ašaros…

Bet greitai atsikėlė ir skubinai skubinai pradėjo vėl bristi per sniegą. Nieko nebežiūrėjo. Vieno tik daikto betroško: prie žmonių, prie šviesos, kiek galint toliau nuo šitos baisiosios pūgos ir vėjo. Brido ir brido kuone tekinas per sniegą, parvirsdamas ir atsikeldamas – tarsi užpakalyj jau nebetoli jautė ištiesta dalge giltinę.

Ant galo visu savo kūnu susidavė int kietą daiktą ir parkrito ant žemės. Apčiupinėjęs aplinkui patyrė, kad ten buvo medis. Prišliaužė artyn ir užsiglaudė nuo vėjo. Bet vėjas ir čionai jį rado: iš visų pusių rausės pro jo rūbus ligi pačio kūno, visur nešdamas šiurpą ir šaltį. Jautė, kad viena jo koja užėjusi ir nebegali pajudinti pirštų.

– Vis tiek čionai teks nakvoti, – tarė sau balsu…

Po medžiu betupėdamas įžiūrėjo, kad tat buvo didelė žemai palinkusiomis šakomis eglė. Atsiminė turįs peilį, – ir jo galvoje gimė tvirta mintis. Atsikėlęs nusitvėrė vieną šaką, paskui kitą… trečią… pjovė jas peiliu nuo eglės ir metė žemėn. Pripjaustęs surinko jas, sukaišiojo iš tos pusės, kur pūtė vėjas, sniegan; kitas sudėjo išilgai ir tokiu būdu pasidarė sau guolį. Paskui pradėjo trepinėti kojomis ir daužyti int viena kitą rankas, norėdamas nors kiek apšilti. Ant galo susirietė padarytame guolyje ir prisiglaudė prie medžio. Jautėsi kiek gerėliau, – net nusišypsojo iš savo patalo: tarsi rengėsi čionai nakvoti.

– Gal kaip nors prastumsiu čia naktį, sulauksiu ryto, – manė sau vienas. – Toliau nebeisiu, vis tiek iš to nieko nebus, dar labiau kur paklysiu…

– O kažin ką dabar draugai Ciuriche veikia? – atsiminė jaunikaitis. Juk šią naktį prasidės Naujieji metai… turbūt susirinko visi, linksminas ir laukia, minėdami savo gimines ir draugus, tolimoj tėvynėje likusius. Ir kam aš vienas tuosna kalnuosna dabar išėjau? Geriau būčiau su jais pasilinksminęs, Naujuosius metus drauge pasitikęs, o kalnus ir kitą kartą būčiau pamatęs…

Prisistato jis sau, kaip tat būtų gera būti šilumoje, tarp draugų, juokauti ir linksminties. O dabar – brr!.. ir per jo kūną pereina šiurpas.

Bet šitai jo galvoje kilsta kitas, brangesnis paveikslas: šviesiam šiltam kambary sėdi jo tėvas – daktaras ir motyna, o iš jų šalių – jo dvi seseri, abi jaunuti, graži, kaip dvi sprogstanti balti leliji; visi valgo vakarienę ir laukia Naujųjų metų… Toli jie nuo jo, už kelių šimtų mylių…

– Gera jiems, šilta, – šypsos apsiblausęs jaunikaitis. – Turbūt ir mane mini, laukia, kada parvažiuosiu.

Nuo to paveikslo ir minčių jam širdyje randas lengva ir ramu; jis jaučiasi šilčiau ir geriau – tarsi pačios motynos ranka paglostytas ir apklotas.

Jį pradeda imti miegas, akys merkias…

Bet kas čionai? Jo akyse atsistoja jaunos merginos paveikslas…

– Julyte, mano mylimoji, brangioji Julyte! – šnibžda jaunikaičio lūpos, ir širdis dreba iš baimės.

Nors užsimerkęs, bet aiškiai mato jos linksmą veidą ir mėlynas akis, į jį taip maloniai žiūrinčias. Atsimena, kaip paskutinį kartą su ja skyrėsi, žadėjo už metų grįžti, su ja susidėti ir jau kartu važiuoti mokytųs.

Aš veikiai pabaigsiu mokslą ir sugrįšiu int tave, – šnibžda, tarsi ją ramindamas, jaunikaitis. – Susidėsiva ir jau gyvęsiva kartu savo tėvynėje, tarp savųjų žmonių, dirbsiva visuomenės labui ir būsiva laimingu, laimingu… Aš veikiai, Julyt, sugrįšiu…

Su tuo paveikslu širdyj jaunikaitis užmigo… ant amžių.