– Joniuk, kelkis, ant rarotų metas eiti! – išgirdau per miegą brolio Antano balsą.
Bet kelties oi kaip nenorėjau: taip buvo gera ir šilta miegoti… – Tuoj… – atsakiau per miegą ir apsiverčiau ant kito šono. – Ar dar nesikelsi? – išgirdau vėl balsą. – Greičiau!
Brolis nutraukė nuo manęs kailinius. šalčio, kaip vandeniu, apipiltas iššokau iš lovos ir, užsimetęs ant pečių kailiniukus, bematant atsidūriau troboje. Jau visi buvo atsikėlę: tėvas su maldaknyge rankoj sėdėjo ažu stalo ir ragino ražančiaus giedotų; motyna su mergina sukinėjosi apie krosnį.
Adventui atėjus, kas šventadienis eidavome pamainomis anksti nevalgę ant rarotų. Šį kartą man su sesele išpuolė. Nors mažas buvau ir labai nemėgdavau anksti kelties, tečiaus pats prašiaus tėvo, kad leistų mane ant rarotų: jas atbuvus, ir pačių Kūčių sulaukus linksmiau būdavo. Taigi greitai nusiprausiau, suieškojau palovėje batus, – apsiaviau, apsivilkau kailiniais, ant viršaus rudine, pasakiau sudiev ir buvau einąs, nes sesuo jau manęs laukė. – Palauk, skara aprišiu, – tarė motyna, nešdama savo skarą. – Man nereikia, – atsakiau skubėdamas pro duris. – Vaikeli gi tu mano, sušalsi! – Ajau, vis su skara ir su skara, – skundžiaus patempęs lūpą. Man regėjos labai nepadoriai, kad aš, būdamas vyras, turiu moteriška skara ryšėti. Bet motyna int mano vyriškumą nežiūrėjo: aprišo man šiltai kaklą ir ausis, užmaukšlino giliai ant galvos šiltą kepurę ir išlydėjo ant pačio kiemo. – Žiūrėkit, lazdas geras pasiimkit, – tarė ji mudviem, – gink Dieve, kad kas neužpultų, – tiek dabar šunų pagedusių laksto, o ir vilkus galit kartais pasitikti.
Teisybė, tą žiemą pasiutę šunes daug buvo žmonių apylenkėj aprieję, o vilkai nelabai toli miške ubagą sudraskė. Taigi eidamu pro skiedryną pasirinkova sau po gerą baslį; nors buvau kaip geras pupų pėdas, bet savo pagalį tik panešti galėjau. Žinojau, kad turiu ne tik save, bet ir seserį apginti. Ir iš tiesų arti namų jaučiaus tokiu drąsiu, kad, regėjos, visus vilkus ištaškyčiau. Bet juo labiau nuo namų tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo. Kol pakelėj buvo matyti žmonių trobos, jų languose švietė žiburiai, buvo ramu ir smagu eiti. Bet ant galo intėjova miškan… Šiurpas paėmė. Aplinkui nei balso; tik girgžda po kojų sušalęs sniegas…
„Išgirs vilkai, kad einava, – manau glausdamos arčiau int seserį, – ir atlėks: galbūt slapstos kur netoli ir tyko.“
Bailiomis akimis žiūriu int abi kelio pusi. Aplinkui, kaip apmirusios, šerkšno aptrauktos stovi aukštos pušys ir eglės; jųjų ilgos nulinkusios šakos nusvirusios ligi pat žemės; taip ir rodos, kad iš po tų šakų žypčioja žalsvos vilkų akys; regis, tuojau ims ir iššoks vilkas. Rūpinuos eiti taip, kad negirdėtų, bet sniegas, kaip tyčia, girgžda ir girgžda…
Kada ant galo laimingai išėjova iš miško, netoli pasirodė sodžiaus žiburiai ir sulojo šunes, mano baimė vėl pradėjo nykti: tik retkarčiais atsigręžęs žiūrėjau užpakalin, ar nesiveja kas iš miško, ir rūpinaus greičiau eiti.
Bet kada sodžius paliko užpakaly, širdis vėl apmirė: prieš mus juodavo baisus Piestupys.
Visokių kalbų apie tą Piestupį tarp žmonių vaikščiojo; tų kalbų klausant ne vienam stodavo plaukai ant galvos ir šiurpuliai kratė kūną; ne visi drįsdavo tais keliais sutemus eiti.
Iš tiesų buvo ko bijoti.
Vieną kartą naktigoniai persigandę pasakoję, kad iš Piestupio ugniniai stulpai iškilę, – iškilę, pavaikščioję Šventosios pakraščiais ir pranykę. Senis Jokūbas aiškino, kad tai turėję būti pinigai, kurių didžiausi kubilai nuo maišto metų esą tenai pakasti. Tuodu vyru, kur tuos turtus Piestupy pakasusiu, dar visai neseniai Rygoj mirusiu; pakasusiu tuos pinigus, bijodamu, kad nekliūtų rusų valdžiai; neseniai prieš mirdamu buvusiu atėjusiu tų turtų išsikastų, bet neberadusiu pažymėtos vietos, iš nuliūdimo ir numirusiu. Sako, kad dabar ta vieta Šventoja plaukianti, o pinigai kada ne kada ugniniais šulais iš vandens išsikelią, norėdami tokiu būdu žmonėms apsireikšti.
Mūsų kaimynas Mataušas (o jis nors kartais mėgsta išgerti, bet taip žmogus nemelagis) vėl tokį atsitikimą pasakojo: važiavęs jis kartą turgaus dieną iš Anykščių; užgaišęs miestely ir vėlu jau buvę, bet mėnesiena švietusi; važiuojąs jis per Piestupį – toj vietoje, kur tiltas yra ir šventojo Jono kryžius stovi, – žiūri: prie šventojo Jono šoka sau niekur ant sniego baltai apsitaisiusios susitvėrusios panytės, o kitoj pusėj kelio, prie pačio popo miškelio, raitos ant pakriaušio plikas žmogus ir kvatojas. Visi plaukai Mataušui ant galvos atsistojo; iš visos galios sudrožė savo kumeliui ir, kaip vėjas, paršvilpė namo. Ir ligi šios dienos stebisi Mataušas, kaip jis tada gyvas liko. Ne vienas yra taip pat matęs naktimis lakstantį po Piestupio kalnelius ir žvengiantį juodą kumeliuką arba vėl pakelėj po eglėmis bliaunantį žilą ožį. Tame pačiame popo miškely yra pasikorę trys burlokai iš artimojo sodžiaus; ten pat Piestupy burlokų kapai… Sako, dažnai tie pakaruokliai ir kiti numirėliai išeiną iš savo kapų ir daužąsi aplinkui per naktis; ne vienas buvęs juos Piestupy sutikęs. Su minėtuoju Mataušu toks atsitikimas buvęs: važiavęs jisai vasaros naktį pro burlokų kapus, – žiūri: užpakaly jo ratuose sėdi baltas išblyškęs žmogus. Mataušas tada išgėręs buvęs ir drąsus. – O tu ko čia mano ratuose sėdi? – paklausęs Mataušas. – Ar negali, girdi, kaimyne, man pypkos duot parūkyti?
Mataušas jam davęs.
Parūkęs tas žmogus pypkos, padėkojęs Mataušui ir pranykęs. Tai ne kas kitas buvęs, kaip tik numirėlis iš burlokų kapų…
Kada su sesele intėjova Piestupin, visos šitos pasakos, kurias ne kartą buvau girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo. Glausdamos int seserį jaučiau, kaip po mano kūną šiurpuliai vaikščioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį arba ką kitą, kas tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir ražančiaus bijo, – žinojau, bet ar padės tas įnagis prieš numirėlius, tikrai negalėjau sau pasakyti. O ne kartą buvau girdėjęs, kad numirėlis žmogų pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau pamatęs jį kas bėga, juo greičiau tokį priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis savo mintimis su sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbėti, nenorėjau dar didesnės baimės gaivinti. Ant galo mačiau, kad ir sesuo nedrąsiai int šalis dairos. Taigi tylom glaudžiaus tik arčiau int ją, bailiai žvalgiaus užpakalin ir vienoje rankoje turėjau stipriai suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo ražančius.
Laimingai perėjova pusę Piestupio ir nusileidova pakalnėn, toj vietoj, kur dideliu giliu grioviu teka skersai kelią upelis. Upelis tas nedidelis, kuone visai išdžiūvęs, bet gimdė žmoguj ypatingą įspūdį: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobėj; iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo int tave baisus tamsus griovys, pušelėmis apaugęs; skersai int upelį leidosi nuo kalno kelias, paskui vėl kilo aukštyn, tankių pušelių lydimas. Tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima…
Atsargiai perėjova upelį ir pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik – nežinau, kokiu būdu, – pajutau, kad sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito. Abiem rankom nusitvėriau už sesers ir visas drebėdamas kuone pradėjau šaukti pašnibždom: „Uliut, Uliut, numirėlis ateina!“ Sesuo apkabino mane, priglaudė int save, – ir akies mirksniu atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu int vienas antrą. Abu pradėjova žegnoties ir kalbėti poterius. Iš tiesų priešais mudu nuo kalno leidosi balta aukšta žmogybė – tokia, kokią Mataušas buvo matęs. Bėgti nei nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada būtinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupėjova susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo tarpu numirėlis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai girdėjau, kaip po jo kojomis girgžda sniegas; ėjo greitai, sunkiai kvėpuodamas, tarsi skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man pasirodė.
Apsikabinęs seserį, kalbėjau paskui ją poterius, prašydamas Dievo pagalbos. Perėjo per galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti; todėl prašiau tik, kad man Dievas dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų int save; žinojau, kad galbūt nebeilgai gyvęsiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai juk baisus numirėlis mane pasmaugs, ir prašiau kuone ašarodamas, kad paliktų mane Dievas gyvą; taip nenorėjau tokia baisia mirtimi mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau, kad jis jau arti arti, čia pat prie manęs… Iš baimės akis užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias rankas, – čiups mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniaužė, širdis nustojo plakusi… – Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – išgirdau kaip per miegą. – Ant amžių amžinųjų, amen! – atsakė mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito.
Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo nebejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai int mudu žiūrėjo. – Tai tamstos gal ant rarotų einat? – paklausė ji. – Ant rarotų, – atsakė sesuo atsidususi. – Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis baltas ateina. – Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!.. – Na kad Piestupy vaidenas, – atsakiau drąsiai imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs. – Ak vaidenties tai vaidenas, mano vaikeli, – maloniai atsakė moteriškė int mane žiūrėdama, – tik vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi dabar nėra ko bijoti… Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, – ir be reikalo išgąsdinau tamstas…
Ir moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau.
Trumpą laiką stovėjova ant vietos, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juokties: rytas, dar namie esant gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!
Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers. Net pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau nosį, tris kartus sučiaudėjau ir, kaip tikras vyras, drožiau keliu toliau.
